Teigiamas...valiooooo!!!!!!!

       Labas mažyli, dar niekad nerašiau “tau“  laiško, taigi vis mąstau, ką gi tau parašyti? Na bet nevyniosiu visko į vatą, papasakosiu tau…

       Svajojau apie mažą, gležną būtybę. Ne vieną mamą mačiau vaikščiojančią su savo vaiku ir labai jai pavydėjau. Na niekad nesuvokiau, ką reiškia nešioti po širdim SAVO vaiką. Visgi, gal kiek ir kvailokai jaučiausi užduodama sau tokią galybę klausimų, bet, manau, anksčiau ar vėliau visos pateikiame sau ne vieną tokį klausimą (teisinu save).

Pirmas testas – neigiamas (maniau, ai nieko pasitaiko, bus dar teigiamas), antras - neigiamas, trečias, ketvirtas, penktas – neigiamas… SOS panika, ir vėl mintys. Nejau man nelemta, nejau..laukiau, tas laukimas žlugdė, kol vieną dieną sakau pasižiūrėsiu, o gal netyčia….bijojau…žiūriu teigiamas ..valiooooo!!!!!!!

Vat čia tai laimė, tuo pačiu metu ir verkiau, ir juokiausi, bet vis tiek neįsivaizdavau sąvokos “mano vaikas”.

Dažnai svarstydavau, koks jis bus ir į ką panašus. Visgi, visi savanaudžiai esame, taip ir aš ne išimtis. Viskas į mamą, tik kas negero - tai į tėtę. Taip ir gyvenome ilgas laukimo valandas.

Gimė graži mergaitė tarsi angelas iš dangaus nusileidęs, ir butent tokia, apie kokią svajojau, TOBULA. O ką reiškia žodis tobula? Tobula - labai geras, neturintis trūkumų. Būtent tokia ji ir buvo. Miegodama nevalyvai šypsojosi – tai nepakartojama, tada suvokiau, kad ši gležna būtybė priklausė tik nuo manęs.

Kaskart glaudžiu prie širdies. Nežinau, bet kartais mano tobulybė taip supykdavo, auklėjo mane, o aš kvaiša nesuprasdavau - tai valgyt, tai sauskelnės pilnos, tai man liūdna, dabar jau išmokau, nors kartais ši tobulybė dar mane paauklėja, bet jau susitariam.

Gana saldžialiežuvaut, manau, laikas pakalbėti ir apie minusus, o  tikrai jų yra. Visa tai įvyko spalio 1 dieną. Sąrėmis, sąrėmis ir jis dažnėja, atrodo nepakeliama..o aš net nenutuokiu, kas su manimi darosi. Vyro šalia nėra, jis namuose, laukia mano skambučio, kada man prasidės.

Paskambinau, atlėkė kojų nejusdamas, gavo iš karto darbo, man nugara masažuot, nors nei velnio niekas negelbėjo, bet man taip atrodė (dabar pamąsčius, vargšelis jis, masažavo ištisas valandas, o dar šaukiau, kad stipriau).

Tiesą sakant, mane tuo metu nervino ne vien lėtas masažas, bet ir ta seselė, kuri atrodo lėtesnė už vėžlį, dokumentai, pasirašymas, laukimas, kol užpildo..amžnybė.. o kai pamačiau, kad mano gimdymą priims vyras, maniau, gyva į žemę susmigsiu.

Na bet ką galvoju, niekur jau nedingsiu, faktas yra faktas....o akušerė irgi ne viena iš maloniausių: „greičiau, k būna ir blogiau...“ Šitos frazės varė mane iš proto galvojau „k...“, žinoma negražu, bet tą minutą padarytum bet ką, kad tik neskaudėtų.

O dar jos nemokšiškumas gaudant mano veną (leido skatinamuosius), tuo metu pasirodė, kad mano vargšę vena gaudė gal dešimt minučių, aišku, kaip ir kiekvieną gimdyvę nervuoja viskas. Žinoma, dabar vaizdas aiškesnis, ką ten tuo metu apie aiškų mastymą, kai jau sąrėmiai dvyliktą valandą įpusėja...

Dar noriu papasakoti apie didžiausią apgavystę, visas gimdymas pasisuko pačia nemaloniausia linkme -  nuspręsta greitas cezario pjūvis, vaiko galvytė įsistačiusi pakaušėliu, paruošimas operacijai buvo labai operatyvus, nepajutau, kaip buvo suleisti vaistai ir jau gulėjau ant stalo.

Nepraėjus nė dešimčiai minučių išgirdau verkimą, vaje pamąsčiau, va jau esu MAMA, kur mano mažylė, troškau ją kuo greičiau pamatyti, pajusti šalia. Man atnešė mano princesę prie galvos ir išpoškino šaltu balsu: “sveikiname, mergaitė“ , tada dar prikišo arčiau sekundei ir išnešė.

Seselių klausiau, kur mano vaikas, kodėl jos man neatneša, jau kaip porą valandų? Vyrui liepiau eiti ir atvežti mano vaiką, baisu man buvo vien apie mintį, kad ji ką tik atėjusi į šį pasaulį, ir atskirta nuo manęs, o gal ji verkia kur nors.

Nespėjus vyrui atsistoti ir eiti durų link, atnešė mano tobulybę valgyt. Tas pirmas susitikimas buvo nepakartojamas. Laikiau ją šalia savęs ir niekam daugiau nebeatidaviau.

Visgi, kai pamąstau, kad ir maži nemalonumai, atneša daug daugiau džiaugsmo. Tai tiek. Gal ir per daug sarkazmo, bet pliusų daugiau nei minusų :) kai iškenti skausmą, nerimą, tada ir suvoki frazę „MANO VAIKAS“

Tave mylinti mama