Susipažinkime: nėštukė Eglė

Esu Eglė Jadeškienė – dar naujokė Mamyčių klube. Aš – jau šešto mėnesio pabaigoje, mano pilvukui jau 26 savaitės ir prasidėjo paskutinis trečias trimestras. Papasakosiu, kaip jaučiausi.

Vyras buvo laimingesnis nei per vestuves

Man – 28 metai. Tik šiemet visam laikui grįžau iš Prancūzijos, kur dirbau 5 metus. Aišku, grįždavau per metus porą kartų – per didžiąsias šventes. Taip mes ir susipažinome su vyru – Naujųjų metų vakarą prieš pora metų, o šiais metais susituokėme.

Dar prieš vestuves mes labai daug kalbėjome apie vaikučio planavimą, lankėme pamokėles ir nusprendėme, kad jau labai norime turėti vaikelį. Ir kai sužinojau, kad laukiuosi, apėmė toks nuostabus jausmas, kad net negalėčiau jo apibūdinti.

Nesupratau tiesiog savęs: ar man norėjosi verkti iš džiaugsmo, ar rėkti, kokia esu laiminga. Tiesiog buvau kaip ant sparnų ir ilgai negalėjau patikėti. Tada buvo šeštadienis, tad reikėjo laukti visą savaitgalį, kad gydytoja patvirtintų, jog tikrai mes turėsime vaikelį.

Pamenu, vyras net mane ramino, sakė, nesidžiauk taip stipriai, kol nesi įsitikinusi šimtu procentų, bet mano širdis jautė...Ir kai daktarė patvirtino, tai tiesiog buvo kaip stebuklas. Tada ir vyras jau buvo labai labai laimingas, visas švytėjo iš laimės. Netgi galiu pasakyti, jog buvo daug laimingesnis nei per vestuves.

Pirmasis trimestras – lyg košmaras

Aišku, prie to didelio džiaugsmo prasidėjo ir šiokie tokie sunkumai...Visų pirma, niekada negalvojau, kad bus tokie sunkūs trys pirmieji mėnesiai. Tas pirmas trimestras, kaip dabar pamenu, man buvo tiesiog kaip košmaras. Negalėjau valgyti normaliai – nuolat pykino, skaudėjo galvą ir negalėjau tiesiog išlipti iš lovos (nuolat miegodavau ir miegodavau).

Buvau labai nervinga, niekur nesinorėjo eiti, su niekuo nenorėjau bendrauti, buvau labai irzli ir pikta. Na, tiesiog niekas negalėdavo su manimi susišnekėti (daugiausiai laiko praleisdavau viena, užsidariusi kambaryje gulėdama lovoje).

Pamenu, kad iki nėštumo aš labai mėgdavau silkę, o tuos tris mėnesius net pagalvodama apie ją man pasidarydavo negera. Nesinorėjo taip pat ir saldumynų, daugiausiai valgiau tik vaisius ir daržoves bei keptą žuvį, sūrį labai valgydavau bei įvairius pieno produktus. Šiaip aš labai ypatingai nekovojau su pykinimu, tiesiog kentėjau. Na, o dabar valgau beveik viską. Atrodo kartais, kad dramblį galiu suvalgyti...

Turėsime dukrytę!

Gerai, kad mano vyras buvo supratingas – kiek jam laikė nervai ir kantrybė mane tokią pakęsti, tiek laiko praleisdavo su manimi, net ir tada, kai būdavau pikta ir nervinga. Už tai aš jam esu labai labai dėkinga!!!

Jau tikrai galvojau, kad man taip bus visą nėštumą, bet viskas baigėsi jau ketvirtame mėnesyje. Jaučiausi lyg iš naujo gimusi: pagerėjo nuotaika, atsirado apetitas, noras kažką daryti, kažkur eiti, bendrauti su draugais. Ir iš karto aplinkinis pasaulis pasidarė mielesnis.

O kai atliko ultragarso tyrimą – vėl kaip ant sparnų buvau! Pagaliau po truputį pradėjau realiai suvokti, kad mano pilvuke gyvena dar viena gyvybė, kuri labai greitai auga ir yra labai laukiama. Į antrą ultragarso tyrimą pasiėmiau ir vyrą. Iš pradžių jis sakė, kad galbūt nesiteiraujame, kas bus pas mus, norėjo staigmenos, bet neiškentė – smalsumas visgi nugalėjo!

Ir štai mes sužinojome, kad turėsime mergytę. Ta žinia irgi buvo panaši kaip ir žinia, kad laukiuosi. Apskritai man kiekvienas apsilankymas pas daktarus yra tarsi naujiena, tarsi eičiau pirmą kartą. Baisu labai, kad nepasakytų nieko blogo, kad man nenutiktų kas nors...Ir kai sužinau, kad mes esame sveiki ir augame gerai, kiekvieną kartą tai yra labai labai gera žinia.

Labai energinga tapau

Šiek tiek apie svorį. Pirmą trimestrą priaugau tik 1 kilogramą, nes labai mažai valgiau, o dabar kai jau įpusėjo šeštas mėnuo, jau esu priaugusi 12 kilogramų. Nors šiaip ant manęs nelabai ir matosi tas svoris, tik pilvukas labai didelis. Jis labai anksti pradėjo matytis, gal todėl, kad visada labai smulki buvau, tad aplinkiniai jau antrame nėštumo mėnesyje pastebėjo, kad laukiuosi.

Kaip man pasakojo mano mama, jai tik šeštame mėnesyje kažkas matėsi, o iki tol niekas net neįtarė. Manau, kiekvienai skirtingai, nors, kaip sako mano daktarė, mes esame šiek tiek didesni ir labai greitai augame, bet aš tikiuosi, kad čia nieko blogo...

O šiaip dabar kol kas aš labai gerai jaučiuosi, daug judu, bendrauju, susitinku su draugais, skaitau, mezgu, neriu – ir šiaip tokia energinga tapau, kad kartais atrodo, jog nežinau, ko pirma griebtis, kad tik spėčiau viską padaryti. Kartais net vyras sako: tu atsipūsk truputį ir pailsėk...

Apžiūrinėju, bet nieko neperku

Jau po truputį pradėjau ruošti kraitelį savo mažylei. Ar ne per anksti? Bet man atrodo, kad po truputį jau galiu pradėti, kad viską suspėčiau. Be to, man labai patinka megzti ir nerti, tad noriu turėti kuo daugiau savo darytų rūbelių, kuriais galėčiau papuošti savo džiaugsmelį!

Ir šiaip negaliu ramiai praeiti pro vaikiškų drabužėlių parduotuvę, būtinai visada užeinu – nors dar iki šiol nieko nepirkau, bet galiu ten praleisti valandų valandas apžiūrinėdama viską bei galvodama, ką pirksiu savo vaikeliui, kaip rengsiu.

Mano vyras kažkaip dar prieš tokius mano veiksmus, sako, kad neskubėčiau, bet argi aš skubu? Juk nieko blogo, kad žiūrinėju ir svajoju. Juk neperku nieko. Jis labai bijo tų prietarų, kai sakoma, kad negerai anksti viską pirkti. Aš irgi bijau, bet kartais manau, kad jei yra lemta, tai bus viskas gerai. Aišku, svarbiausia, manau, pirmiausia reikia labai save saugoti!

Labai daug laiko praleidau Prancūzijoje. Ten labai daug teko matyti nėščių moterų, kurios labai neprisižiūri. Aišku, ir Lietuvoje teko daug tokių matyti ir man labai liūdna, kai jos deginasi prie jūros visą dieną, o kas baisiausia – būdamos su didžiausiais pilvukais rūko ir geria alkoholį. Kai pamatau tokias, norisi pasiusti. Nejaugi jos visai negalvoja apie pasekmes?!

O šiuo metu mane kamuoja dvi pagrindinės mintys:

- kur gimdyti?

- gimdymo baimė: kaip elgtis reikės, ar sugebėsiu susitvarkyti. Norėčiau daugiau gauti apie tai informacijos ir prižadu kitą kartą daugiau parašyti šiomis temomis. O šiam kartui tiek.

Norėčiau palinkėti visoms būsimoms mamytėms daug sveikatos, stiprybės, o svarbiausia – prisižiūrėti save: žiūrėti, ką valgote, nepervargti, nepersitempti, daugiau ilsėtis, kiek galima daugiau rūpintis savimi ir būsimu grožiu!

{pic:1}

Juk motinystė, mano nuomone, yra pats didžiausias džiaugsmas ir stebuklas, koks yra duotas dievo. Pasinaudokime juo ir patirkime tą suteiktą mums gyvenimo džiaugsmą!

Eglė Jadeškienė