Jei norite ko nors paklausti psichologo, rašykite Mamyčių klubo forumo rubrikoje "Klausk psichologo". Įdomiausius klausimus iškeliame padiskutuoti į pagrindinį MK puslapį.
Auginu sūnelį 2,3 metukų. Labai judrus, noriai bendrauja su vaikais, žaidžia......mano draugė augina dukrytę 1,7 metų. Kai mes susibėgam kavos puodeliui, susitinka ir mūsų atžalėlės, čia viskas ir prasideda.
Mano sūnelis labai bijo tos mergaitės, nežinau, kodėl? Jis vis bėgioja nuo jos ir liepia paimti ant rankų, o ji vis "persekioja", t.y. po kiek ilgesnių "gaudynių" sūnus pradeda ją skriausti – tai pastumia, tai už plaukų papeša ar su kokiu žaislu užsimoja....
Subaru gana griežtai sąvąjį "vyruką", kad šitaip elgtis negalima ir kai aprimsta, liepiu atsiprašyti mergaitės, bet jis mieliau nueis atsiprašyti mergaitės mamos nei pačios mergytės.
Skaudu žiūrėti į sūnelį, kai jis nusiminęs stovi, lyg klaustų „kodėl tik mane bara?“ Aš suprantu, kad ir mums, suaugusiems, būna, kai nesinori su žmogum bendrauti, bet mes tai galim pasakyti ar tiesiog atsiriboti.
Kaip man elgtis šioje situacijoje, gal vaikučiams nebendrauti?
xxdrugys
Pataria psichologė Vika Aniulienė:
Jūsų vaikučiui tik 2,3 metukų ir jam jokių kitų žmonių dar nereikia. Paprasčiausiai nenori ir tiek. Jei ta mergaitė jį sekioja, tai aišku, kad tai jį erzina ir jis nuo jos ginasi.
Nenorėt jis gali bendraut dėl įvairiausių priežasčių: gal per daug įkyri, gal jau "atsibendravęs" muzikos mokyklėlėj ir nieko nenori. Kokia išeitis?
Jei draugė ateina su dukra, galit jai duoti žaidimų ir paprašyt, kad žaistų viena. Tuo tarpu savo berniukui galit duoti kitą žaidimą ar pasisodinti šalia. Na jei taip atsitinka, jog užduoda mergaitei, reiktų paaiškint, kad negražu muštis.
Bet jei jis duoda į kailį už tai, kad jo nepaiso (sekioja, lenda, neatstoja), tai pirmiausiai reiktų išspręsti šitą problemą ir atsižvelgti į jo norus. Gal būtent dėl to ir blogai Jūs jaučiatės jį bardama, nes barate už tai, už ką jis kovoja.
Greičiausiai noras bendrauti ateis, kai pamatys, jog mergaitė užsiėmus ir žaidžia atskirai, į jį nekreipdama dėmesio, nes toks nenoras bendrauti gali būti ir dėmesio reikalavimas.
atsimenu, kai pati budama maza persekiojau pusbroli. vis sakydavau, kad jis mano brolis. buvau gal kokiu 3 metu
maniskis elgiasi panasiai-tik stengiuosi jo nebarti, nes kimba prie jo o ne jis. mano vaikas tik ginasi
Aš nusipirkau tokia knygą, Rudolf Dreikurs ir Vicki Soltz "Laimingi vaikai" 32 lt, na čia pateikti pavyzdžiai gal ir senoviniai, bet yra aprašyta ir tokia situacija, ir daug kitokių, man asmeniškai ji padeda susitvarkyti su savo dičke, o be to, mano nuomone tėvai ir seniau susidurdavo su panašiom situacijom ir auklėjimo klaidom.