Laba diena. Praėjo vos kelios rugsėjo dienelės, o mes jau susidūrėme su pirmaisiais sunkumais. Kreipiuosi vaikų psichologės pagalbos.
Sūneliui 1 metai 10 mėn. Auginti namų sąlygomis iki 3 metų neturiu galimybės, todėl žūtbūt turime įveikti sunkumus su adaptacija.Praėjo vos 3 dienelės, o jis jau klykia prisiartindamas prie darželio.
Pirmą dieną ėjo noriai. Grupėje pasakė "Ate", paleido be problemų. Bet po pusantros valandos auklėtoja paskambino, kad ateičiau. Radau sūnelį jau senokai užsiverkusį, auklytei pusvalandį nesisekė jo niekaip nuramint. Antrą dieną irgi pasakė "Ate". Išbuvo 2 val. Su vaikučiais pusryčiauti nesėda. Ir vėl skambutis, kad ateičiau. Pasiėmiau vėl namučių.
Trečią dieną jau eidamas link darželio maldavo "ne, mama, ten - ne". Širdį spaudžia, bet turime kažkaip pratintis. Grupėje auklėtoja jėga nuplešia nuo manęs sūnelį, laiko ant rankų, kol aš išeinu (man tas nepatiko, bet ....). Ir vėl po 2 val skambutis.
Vakare atėjau atskirai pasikalbėti su auklyte, išsiaiškinti, kaip sūnelis elgiasi, kaip galėčiau palengvinti adaptaciją. Paaiškėjo, kad jis susiranda sau užsiėmimą, žaidžia, kol neužeina sielvarto banga. O kai jis pradeda verkt - jie nieko negirdi ir į nieką nereaguoja. Jos negali nei nukreipti jo dėmesio, nei nuramint, nei užkalbinti. Jis tarsi transo būsenoj. Todėl kaskart mane ir kviečia.
Sūneliui jau pačią pirmą dieną buvau pagaminusi knygutę: šeimos foto, laiškelis, kuriame parašiau, kad jį mylime, nepaliksime, visad sugrįšime. Ir surašiau "planą", ką jis turi nuveikti per dieną, kol aš ateisiu pasiimt. Bet bergždžios tos pastangos, kadangi veiklos įvairovės jis nemato: nepusryčiauja, į lauką vaikų kol kas neveda, nemiega (iki to, spėju, dar laaabai toli). Pasakymas "pažaisk su vaikučiais" nieko konkretaus neduoda - jis neįsivaizduoja, kiek laukti.
Šeimoje jis gerai pasilieka su artimaisiais. Užaugo geras, linksmas, aktyvus berniukas. Bet darželis mums patapo sunkiu išbandymu, kai net pedagogai traukia pečius. Sako, kitus vaikus nuraminam, nes jis reaguoja į mūsų kalbas. O mano sūnelio nuramint kol kas nemoka...
Gal būtų kokių patarimų konkrečiai situacijai? Iš anksto dėkoju už patarimus!
Tatjana
Konsultuoja psichologė Vika Aniulienė:
Sveiki,
Atėjus rugsėjui, padažnėja tokio pobūdžio klausimų. Pirmiausiai, ką norėčiau pabrėžti - kuo vyresnis amžius, tuo sunkiau adaptuotis. Bet rankų nenukabinam... Turite jaustis užtikrinta, savimi pasitikinti mama, turinti teisę reikalaut, kad Jūsų atžala būtų pasirūpinta. Yra švelnusis adaptacijos metodas ir ne toks švelnus.
Viskas priklauso nuo individualios situacijos ir galimybių. Pirmuoju atveju mama pabūna grupėje su mažyliu pora val. Po to kartu grįžta namo. Po kelių dienų galima palikt mažylį porai valandų vieną, prieš pietų miegą pasiimt. Po truputėlį ilgint laiką, švelniai pratint prie naujovių.
Antruoju atveju iškart palikt mažylį visai dienai. Tiek pirmu, tiek antru atveju ašarų neišvengsite. Pripratimas prie darželio - skausmingas etapas ir dažnai tėvams skausmingesnis nei mažiesiems...
Dar norėčiau pakomentuot du dalykus, užstrigusius laiške:
1.Knygutė, parašyti žodžiai - jam? Kas juos turėtų skaityt? Kam mažyliui jautrint širdelę? Viską, ką parašėte, Jūsų vaikas turi žinot, o ne tai turi būt perskaitoma. Kam visą situaciją hiperbolizuot ir sureikšmint? Taip, tai vaikui labai reikšminga, bet Jūsų užduotis parodyt, kad tai kasdienis nereikšmingas dalykas.
Taip - sunku, taip - graudu, bet nieko tokio. Vien iš to, kad taip elgiamasi, galiu garantuot, kad vaikas yra ypatingai mylimas ir globojamas, ir manau, kad tai pats mažylis puikiai supranta.
2. Kitas dalykas užstrigęs - auklėtojų elgesys verčia susimąstyt apie jų kvalifikaciją. Kaip gali būti nenuraminamas vaikas? Kokios išeitys siūlomos? Kiek patirties turi pačios auklėtojos? Lopšelio auklėtojos turi kelt pasitikėjimą ir Jus nuramint, o ne atvirkščiai.
Sėkmės.
Psichologės kontaktai:
vika.aniuliene@gmail.com
Mob. 8 654 49445
p. Vika, norejau paklausti. sakot, kad reiktu pradzioj pabuti kartu su vaiku, o ka tasakyti tada aukletojai, kuri mane ispraso, nes mano buvimas graudina kitus vaikus. bet jei kitu vaiku mamos negali pabuti, tai kokia mano kalte. man pasidare labai pikta, siandien trecia diena darzeli, jau lauke pamates duris, vaikas asarot pradejo, kai isejau is grupes, kolidoriuje stovejau kokias 10-15 min, visa ta laika mano vaikas klyke, isejau. nezinau ka daryt, jis yra jautresnis, kaip susvelnint viska, kai aukletoja nusistacius pries buvima kartu?
Šian, kai nuvedžiau verkianti sūnelį į grupę - vėl pamačiau išsigandusios auklės akis. Pasimetimas, rankos dreba, matau, kad ji jaučiasi toli gražu neužtikrintai. O moteriai toli virš 40, už pečių 20 metų stažas... Prisiėmiau visą atsakomybę už vaiko adaptaciją ant savo pečių, nes įtraukti auklėtojos nepavyksta - trukčioja pečiais.
Sako, jei bus visai blogai - vėl skambinsiu.
O aš nutariau taip: skatinsiu gerą elgesį, stengsiuos surišti su darželiu tik geras emocijas. T.y. ateisiu anksčiau, kol jis dar žaidžia. O kitą sav mano vyras manę pavaduos. Su juo vaikas tiek nebliauna.
Va va, pas mus irgi tokia pati situacija, aukletoja negali nuraminti ir skambina visiems teveliams is eiles. Na, del kvalifikacijos nieko negaliu pasakyti, nes ji net ne pedagoge... Pavaduoja "tikraja" aukletoja, kuri turetu grizti mazdaug po savaites. Tai net ir nezinau, kaip cia elgtis. As sedeju pora dienu pati su svo vaiku, todel maciau, kad aukletoja net negaliu pasitiketi, nes ji nesusitvarko su vaikais, o kaip galima palikti savo vaika nesaugioj aplinkoj???
Istvermes mamytei ir kantrybes. Mes si perijoda jau praejome. As toki vaikuti palikciau kasdien po 1 val. ar 2 val., pradzioje pati pabudama, o tik veliau dingdama, ir taip ilginciau vaikucio buvimo laika. Knygeles jokiu budu neduociau, nebent vaikucio mylima zaisla, arba tam amziuj skiriamas kurybines priemones, kuriomis vaikutis dziaugiasi namie (jei leistu darzelio tvarka). Kazkaip keistai nuskambejo,kad aukletoja nuraminti negali...gal jau dabar laikas keisti aukletoja? juk kaip ir sios srities specialistui neturetu buti sunku nuraminti vaikuti.
Na man ta mamos mintis su knygute taip pat nelabai. Kam skaudinti vaikui sirdele, ziurint nuotraukas is namu aplinkos, kurioje jis tuo metu negali buti 🤔 Abejoju ar dar dveju metu neturintis vaikas suvokia tos knygeles svarba, o tuo labiau kas joje parasyta. Geriau koki mylima zaisliuka tegul kartu nesasi, kuri apsikabines gales laikyti ir jis bus lyg istikimas draugas vaikui.
Svarbu suvokti, kad stebuklų nebūna, rezultatai ateina ne iš karto, palaipsniui. Svarbu suvokti, kad vaikams liūdna, o kaip kitaip - juk nuolat buvo su mama, kamuoja ilgesys. Įsivaizduokit save, kaip jūs pirmas dienas jautėtės darbe - liūdna, neramu, nepažįsti žmonių, aplinkos, nesusipažinęs su vidaus taisyklėmis - taip jaučiasi ir jūsų vaikas, tik jam blogiau - jis nemoka valdyti emocijų, tai savo nerimą ir liūdesį išreiškia verkdamas.
Kadangi mano pačios vaikas šiuo metu adaptuojasi darželyje ir turiu šiokios tokios patirties tuo klausimu, tai pasisakysiu 😀 Dėl knygelės... Manau, psichologė norėjo pasakyti, jog matydamas jūsų pagamintą daiktą, vaikas jus nuolat prisimena, tad auklėtoja - kaip autoritetas netenka prasmės. Noriu pasakyti, vaikas, kad adaptuotųsi truputį nuo mamos, namų aplinkos turi atitolti. Knygelę verčiau rodyti namie, kai vaikas būna geros nuotaikos, sakyti, kas laukia darželyje. Dėl skambinimo mamoms, kai su vaiku nesusitvarko. Taip, galima paskambinti pirmas dvi dienas, mūsų auklėtoja man taip pat skambino, bet aš paklausiau, o ką darys tuomet, kai vaikas, o taip būna, pradės verkti po dviejų adaptacijos mėnesių? o ką darys, jei grupėje verks keli - nejau visiems skambins? Manau, susidarai veiksmų planą ir nors širdis plyštų iš skausmo, jo laikaisi. Kas valandą ilgini laiką iki vaikui suvokiamų veiksmų - ateisiu, kai pabūsit lauke, ateisiu, kai papietausit, ateisiu, kai pamiegosit, ir t.t. Dar labai svarbu mamos nusiteikimas - jei mama keliasi ryte liūdnomis akimis, nerimu širdy, tą vaikas labai greit pajunta. Jei mama su tėčiu ar drauge kalba, kaip vaikui sunku, kaip jam nesiseka darželyje, kokia auklėtoja nekompetentinga - tą vaikas girdi. Kartais reikia būti griežtiems sau, ypač šioje situacijoje, nes nukrypti nuo veiksmų plano, manau, yra žingsnis atgal. Nemanykit, kad esu iš tų nejautruolių - suku ratus su mašina aplink miestą, kad nusiraminčiau, 50 kartų per dieną geriu kavą, laikas kapsi labai lėtai, bet žinau, kad jei vaikui verkiant kas kartą vaiką pasiimsiu, vadinasi, mūsų adaptacija darželyje tuo ir baigiasi.
O šiaip... aš ne visai sutinku su gerb. Vikos komentaru, kad
"1.Knygutė, parašyti žodžiai - jam? Kas juos turėtų skaityt? Kam mažyliui jautrint širdelę? Viską, ką parašėte, Jūsų vaikas turi žinot, o ne tai turi būt perskaitoma. Kam visą situaciją hiperbolizuot ir sureikšmint? "
Manau, kad vaikui yra svarbu turėti šalia dalelę šeimos. Širdy, prote - kas be ko. Bet kartu pagamintą knygutę - albumą, kuri yra apčiuopiamas dalykas, primenantis mylimiausius žmones - kodėl reiktų to vengti? Jautrinti vaiką, sakote? T.y. sielvartauti giliai savy ir nerodyti emocijų, arba jausti tą sielvartą, bet nemokėti jo konkrečiai įvardinti? Tegul tos nuotraukos, kur jis žaidžia su šuniuku, žaidžia su mama ir tėčiu - sukonkretizuoja jo jausmus. Aš esu už tai, kad vaikas nuo mažens mokėtų suprasti savo jausmus. Kitaip užauga emocinis beraštis.
Foto suklijavome tokia seka, kaip jis leis dieną darželyje: vienos vaizduoja valgymą, kitos - žaidimus, trečios - miegutį.
O laiškelis... Nesuprantu, kodėl Jus taip nuvertinate vaiką. Manote, jis nežino, kas ten parašyta? Juk rašėm kartu. Vaikų atmintis fenomenali! Na, ir kad ir auklytė su juo prisėstų pavartyti...
Ir šiaip, juk vaikai nuostabiai prisimena, ką skaitė mama iš pasakų knygutės, net nemokėdami skaityti gerai orenuojasi tekste...
Kam rašyti, jis turi žinoti... Mes daug ką turime žinoti, bet vis dėlto klijuojame ant šaldytuvų priminimus, vis dėlto vertiname mums atsiųstus atvirukus, kur mums rašo apie meilę, draugystę ir pan...
"Kam visą situaciją hiperbolizuot ir sureikšmint?" - žinot... neturiu daugiau ką pasakyti...
mano sunui 3,5 metu antri metai i darzeli eina kas ryta vis tas pats 😥 sako namie busiu verkia rekia muistos bega pro duris 😥 keisciause tame kad palikes arzeli jis pokokiu 5min nurimsta zaidzia bendrauja su kitais vaikais kaipniekur nieko. Bet tik kitas rytas vel tukt uz vaziu ir vel is pradziu ☹
Šios dienos reziume: pasiėmiau vaiką, kol buvo užsižaidęs ir geros nuotaikos. Pasiteisinooo 😀
Oi sunku jums. Mes gana lengvai perėjom adaptaciją, nes mano galva vaikas turi būti pratinamas pamžu, leidžiant pabūti tėvams, juk tokio amžiaus nei dvejų nėra vaikui, jam sunku suvokti ilgesnį atotrūkį nuo tėvų (juo labiau jei nėra ilgėliau dažniau paliktas, kad ir su seneliais) jam sunku, nes mažyliai dažnai mano, kad yra paliekamas su visam. tad kategoriškas sprendimas greitai atsisveikinti ir palikti iškart - man nesuvokiamas, matomai kiekviename darželyje sava tvarka. Pas mus buvo kiek kitaip, galėjom pabūti ir pirmą dieną ir antrą, kiek trumpiau, pabandyti palikti, pasakyti, kad eini su svarbiu reikalu, tada grįžti, vaikas turi suvokti, kad nėra paliekamas su visam, o tokio amžiaus vaikui tai suvokti itin sunku. STIPRYBĖS jums, siūlyčiau kalbėtis, kiap ir kitos mamos su direktore, auklėtoja, juk kiekvienas vaikas individualus, jei neina nuraminti reikia padėti vaikučiui.
Stiprybės ir kantrybės mamai, iš tikrųjų dar nežinau ką tai reiškia, nes maniškis pfu pfu jau ketvirta diena eina, atsibučiuojam, padarom vienas kitam ate ate ir aš išeinu.. grupėje pabūnu kol pavalgo košę, nes namie jos nei per kur nevalgo, o ten pamažu pamažu suvalgo.. niekas nevaro tėvelių iš grupės, vaikai prie visko pratinami pamažu.. auklėtojos labai mielos, tik ne auklytė, kuri labai grubiai atkerta vaikams, nesistengia visai nuraminti, o tik rikteli kad nebliauk.. pirmą savaitę pasiimu prieš pietų miegelį, o kitą savaitę spėju jau bus ir ašarų, nes ir namuose miegas būna su ašaromis, jei būtų jo valia, visai nemiegotų..
uzjauciu mamyte, nes tikrai pratinimas prie darzelio yra netgi sunkiau jai paciai...manau, visai nebloga taisykle, kad vaikai iskart paliekami be teveliu, musu neispejo, vyras net visa sav atostogu spec. buvo pasiemes, pirma diena savo dukryte palikom su puikia nuotaika, uzsizaide ir viskas, o stai 2d suprato, kad mes ja paliekam ir buvo daaaaaug asaru, visa men man taip sirdi spaude, kad net nemoku aprasyt, bet nebuvo taip, kad auklyte parasytu, kad ateikit ir pasiimkit vaikuti, man irgi truputi keista, kad auklyte nesusitvarko; man rodos, Jums reikia pasikalbeti su pacia aukletoja, su darzelio direktore kokios ten taisykles ir pan., gal, auklytei tiesiog "lengviau" paskambint Jums, taciau vaikas greit suvox, kad gali taip Jumis manipuliuot, pradeda verkti, aukletoja nesusitvarko ir ateinate Jus, o kiek tai tesis???suprantu, Jums sunku, vaikui sunku, bet jeigu jau atidavete ji i lopseli, tai reikia pamazu pratinti likt tenais....linkiu sekmes😉
aš tai čia matu tik auklėtojų kaltę, nemokėjimą tvarkytis su situacija, nesuprantu tokių auklėtojų kai biški kas ir skambina mamai, tipo pasiimk - nebesusitvarkom,
Stiprybės tau, turbūt pameni ką aš perėjau😉
Et... Ka tik nuvedziau i grupe. Vel asaros.
Deja, tevams neleidzia buti grupeje, kad nesusigraudintu kiti vaikuciai. Greitas atsisveikinimas ir viskas....