Su pasakėle pabūki, apie smagų lego ūkį

Į jaukius namučius tavo

Pasakėlė atkeliavo!

Dureles atidaryk,

Pasakėlės paklausyk.

Prie žalių žaliausio miško,

Mėlyniausių ežerų

Skamba fermoj pasakiškoj

Dainos vaikišku balsu.

Kas tą  fermą čia pastatė,

Nieks nežino ir nematė.

Ir nudažė ją spalvotai –

Puikiai buvo sugalvota!

Štai,  Simukas pasitinka.

Jis – berniukas toks guvus.

Ir mergytė juodakasė.

Ema – ji Simuko sesė.

Vieną ankstų ankstų rytą,

Vos saulutė atsirito,

Pasigirdo: -Mū mū mū,

Aš dar neturiu namų...

Atskubėjo tuoj Emutė.

O kiemelyje – karvutė.

-Ei, užeiki, mū mū mū,

Mums visiems užteks namų.

Jie karvytę prižiūrėjo:

Šėrė, girdė ir mylėjo.

O margoji jiems kas dieną

Davė šviežio, šilto pieno.

Bet į dureles – bar bar...

Kas kiemelyje dabar?

-Bee,- avytė garbanota.

Jos akelė ašarota...

-Mano kailis baisiai storas,

Man per šiltas  šitoks oras.

Gal galėsit man padėti?

Negaliu daugiau kentėti...

Čiupo žirkles brolis, sesė,

O karvytė vilnas nešė.

Kirpo, dirbo visą dieną,

O pabaigę, gėrė pieną.

Kaip visiems dabar gerai -

Bus vilnoniai apdarai!

Žiemą niekad nesušalsim,

Nes vilnelę megsim, velsim.

Tik staiga iš miško žalio

Atšlubuoja į kiemelį,

Kudakuodama vištelė.

Matos, skauda jai kojelę...

-Kas nutiko tau, mieloji,

Kad taip smarkiai tu šlubuoji?

-Nuo piktų vilkų skubėjau

Ir spyglių nepastebėjau...

-Mes pagydysim kojelę.

Padarysim tau gūžtelę.

Bus ten šilta ir ramu,

Nebijosi net vilkų.

Taip vištytė  sau tupėjo,

Kiaušinukų ji padėjo.

Vienas, du ir trys  - balti.

Vakarienė bus skani!

Nuostabi šitoji ferma!

Ten dainelės visad skamba.

Tiek linksmų, smagių balsų.

Joj gyvent - tikrai smagu!

Bet girdžiu ir vėl – bar bar...

Kas gi čia ateis dabar?

Ką matai už durų tu?

Pasakyki – man smalsu ...

O štai ir mažosios dailininkės bei pirmosios pasakėlės klausytojos piešinys: