Stebuklu tapai nuo tos akimirkos, kai apsigyvenai pilvelyje

Mūsų stebuklinga mergyte,

stebuklu tapai nuo tos akimirkos, kai apsigyvenai pilvelyje... Didžiulė svajonė virto realybe, o mudu su tėčiu gyvenome laukimu.

Kiekvieną vakarą gaudavai bučkį nuo tėčio ir oro bučinuką nuo mamos, prieš miegutį :) O kiek džiaugsmo suteikdavo tapo pirmieji silpni patuksenimai ir vis stiprėjantys ir stiprėjantys judesiai... :) sunku buvo suvokti, kad ten, pilvelyje, gyvena žmogutis...tai buvo nauja, nepatirta, neapsakomai miela...

Su tėčiu vis spėliodavome, kaip Tu atrodysi, kokie bus Tavo plaukučiai, kokios spalvos akytės... Dabar į klausimą, kokios spalvos akys, galiu tvirtai atsakyti:,,pačios gražiausios!".

Dabar, kai pagaliau Tavęs sulaukėme, pirmiausia galime pasakyti, jog niekada negalvojome, jog galima šitaip mylėti...

Širdis spurda, kai pagalvojame, jog MES Tau esame artimiausi žmonės, mes Tau turime atverti duris į gyvenimą, pažindinti, mokyti, auklėti, ir mylėti mylėti mylėti...

Esi toks mažas žmogutis, o sugebi vienu šypsniu suteikti mums šitiek laimės! Žavu stebėti Tavo atradimus, matyti kiekvieną Tavo laimėjimą, o kiek jų dar bus ateityje...! Akys priplūsta ašarų, kai Tu besimokydama ropinėti ,,pabučiuoji" sieną, taip sunku matyti iš gražiausių pasaulyje akyčių riedančias ašarėles ir norisi prisiimti Tavo skausmą sau, kad tik mūsų mažiukei neskaudėtų...

Dukryte, Tu atnešei prasmę į mūsų gyvenimą ir kasdien po keliskart su tėčiu pamąstome: ,,kaip galėjome gyventi be Tavęs"...

Pažadame Tau, mūsų džiaugsme, kad visada Tave mylėsime, saugosime, globosime. Ir prašome Dievulio Tau skirti patį geriausią Angeliuką sargą, kad gyvenime patirtum kuo mažiau nesėkmių bei nusivylimų.

Tave mylintys mama ir tėtis :)