Mano draugė - puikus žmogus, draugiška, švelni, naivi... Tokia, kurią reikia mylėti. Ji noriai mokosi, bet tam ją reikia pastūmėti, padėti, patarti. Dėl to šį laišką rašau aš.
Draugaujame šeimomis
Mes bendraujame šeimomis ir vertiname mūsų santykius. Abidvi laukėmės, dabar auginame sūnus. Jos berniukas pusmečiu vyresnis - 2 metai 3 mėn. Mano sūneliui - 1 metai 9 mėn. Kasdien susitinkame , kartu pusryčiaujame, o vaikai žaidžia.
Tačiau prieš kelis mėnesius jos sūnelis pradėjo ganėtinai agresyviai elgtis. Tas matosi ir kuomet žaidžia su žaislais (muša, meta, daužo), ir kai kalba eina apie bendravimą su mano vaiku ir gyvūnais: prisikanda apatinę lūpą ir prasideda - stumia, gnaibosi, muša, smaugia, griebia už rankos ir traukia it žaisliuką. Su mūsų šuniuku - panaši istorija (džiaugiuosi, kad šuo, augdamas su mano sūnumi yra išauklėtas, dresuotas, stabilus ir viską gali ištvert nuo vaiko rankos).
Noriu, kad mūsų vaikai draugautų
Iš vienos pusės, aš puikiai suprantu, kad visos šaknys slypi šeimos santykiuose, ir aš tiesiog nekompetetinga ten kištis. Iš kitos pusės - mes draugaujame šeimomis, ir aš linkiu jiems tik geriausio, noriu palaikyti tą gražų tarpusavio ryšį, noriu, kad mūsų vaikai draugautų (beje, nuo rudens jie traukia į tą pačią lopšelio grupę). Iš trečios pusės (dėl to ir rašau) - savanaudiškas noras, kad mano šuns ir vaiko neskriaustų, nesielgtų, kaip su žaisliuku. Noriu leisti laiką kartu ir nejausti tos nuolatinės įtampos.
Ką aš darau?
Panašiai, kaip ir dresuojant šunį (atleiskit už grubų palyginimą) - atsiradus ydingam elgesiui - tučtuojau garsus NE, patraukiu berniuką nuo savo vaiko, garsiai ir griežtai, trumpai pasakau, kad stumtis/muštis bla bla.. negalima. Taip kasdien jau 3 savaitės. Tuščiai. Matau, kad jis manęs tiesiog negirdi, teisingai, aš gi jam svetima teta.... O suduot per nagus svetimam vaikaui negaliu.
Mano vyras kadaise taip ir padarė - efektas grandiozinis, manau, iš kokio trečio karto jis susietų blogą elgesį su pasekmėm. Bet gi tikriausiai yra kitų būdų, kaip vengiant fizinės bausmės, būtų galima sutramdyti mažąjį teroristą?
Mokome stabilumo, draugiškumo ir meilės
Savo berniuko nematau tikslo mokyti gynybinės agresijos kaip atsako. Jam dar nėra 2 metų, ir spėju, kad leidimą suduot atgal jis priims tiesiog kaip oficialų leidimą iš mamos muštis.
Mes, atvirkščiai, mokome sūnaus stabilumo, draugiškumo ir meilės. Ypač tai matosi, kai sūnelis auga su šunimi: kai jam suėjo metukai, nusipirkome haskiuką, su kuriuo labai gražiai žaidžia.
Šuo neminiatiūrinis, todėl vaikas išmoko ir kantrybės, ir ištvermės: kaip jiedu dūksta, mažiukas kartais būna ir parverstas šuns, bet stojasi ir žaidžia toliau. Todėl ir draugės sūnus kuomet bando skriausti manąjį, tas tik užsimerkia, sulaiko kvėpavimą ir nė cypt.
Ką MAN daryti?
Taigi, jau 3 savaites keliu balsą ant svetimo vaiko. Jaučiuosi prastai, kaip bloga, pikta teta. O aš noriu mylėti tą berniuką, aš žinau, kad jis geras, tik reikia išmokti pakoreguoti tą elgesį. O kaip tą padaryti - prašau Jūsų patarimo. Taip, visas darbas ant tėvų pečių, bet ką MAN daryti tuo momentu, kai matau agresyviai nusiteikusį berniuką?
P.S. Neseniai publikuotą straipsnį apie vaikų agresiją perskaitėme kartu su drauge. Padarėme kai kurias išvadas. Viena iš priežasčių - jos sūnaus pavydas. Santykiai šeimoje yra koreguojami, bet rezultatas, suprantama, nežaibiškas. Mus domina konkrečiai elgesys, kai berniukas skriaudžia, bet žodžių negirdi.
Būsiu dėkinga už patarimus!
Tatjana
va butent, kadangi gyvename pas mano tevus, tai as kiek sudraudziu vaika, atbega mano tevai is kito kambario ir iskart guost pradeda kaip gi ant ju mazutes as drisau riktelti. cia man kova su vejo malunais...
labai teisingas anastazijos komentaras, maniske irgi turi tiek energijos(2,7m),kad kartasi nebezino kur ja iskrauti,o jei dar pavargusi,tai jei tik kas nepatikdavo nors keik, iskart prasidedavo stumdymaisi,zaislu atemimimai istisai ir pan...bet as buvau griezta siuo atveju ir ,kai tik ji taip pasielgdavo namie, ir po keliu sudrasuminimu niekas nesikeisdavau,uzdarydavau ja i kita kambari,uztekdavo minutes jai ten pabuti ir ateidavo,atsiprasydavo ri vel draugauja iki kitu pestyniu ,ir vel tas pats...tai puikiai veikia,ir vaikas neskriadziamas ,nes as grieztai pries fizines bausmes. O kai budavom zaidimu kambary,vienas dalykas ,pamaciau,akd ir kiti bendraamziai tokie pat pestukai,esme yra istisai rodyti ribas, ir ten pagrasinu,akd jei musis iseisim ir tai veikia... tad,siuo atveju,kadangi tai ne tavo vaikas,manyciau nieko daugiau ir negali padaryti,kaip tik balsu sudrausminti drauges vaika,o siaip is salies sudrausminimai daznai veikia labiau,nei mamos,aisku jei jie ne per dazni 😃
Taip, mamytes, pritariu Jūsų komentarams. Labai suprantu, Giedra, apie ką rašai. Juk mes specialiai to vaikų nemokom... Kaip ir minėjo Anastazija - tai vos ne elgesio norma, ribų išbandymas. Bet mūsų su drauge atveju drįsčiau teigti, kad ta norma yra jau peržengta. Tas jau užtrūko, o iš tėvų pusės ilgai buvo manoma, kad tai "berniukas", kad dominuoja ir pan., ir buvo leista taip reikšti savo agresiją. Kas blogai, nėra vienybės tarp vyro ir žmonos, kai vaikas yra baudžiamas: mama baudžia, tėvas guodžia. Tai daro, matyt, iš nežinojimo, manydamas, kad augina "bachūrą". O man būtų pačiai gėda, kai mano atžala skriaustų kitus, keltų tiek įtampos kolektyve. Tiesa pasakius, nerimauju ir dėl darželio.
Bet laiko dar turime, reikia tik teisinga kryptim judėti, elgesys - dalykas koreguojamas. Tik kad tėvai dar tarpusavy susitartų, ir visom močiūtėm išaiškintų... Ech...
vaikams iprasta isbandyti savo galimybiu ribas.. jis jas isbande, laiku nesusstabdzius jam toks elgesys pasirode leistinas. toliau tik bloges,jei nebandyt parodyt, kad tai blogai. jei jis taip elgsies liks vienas. dauzo tavo zaislus, atimk ir pasakyk, kad neduosi jam zaist, musa suni -isvesk ir uzdaryk ji kitam kambaryje. ta pati pasakyk draugei. jei jis matys, kad toks elgesys neuztraukia papildomo demesio, o tik atvirksciai tai jis po mazu pasikeis😀 Oskaras irgi bande mustis ir kandziotis, metyt zaislus, tada as pakildavau, nutraukdavau musu zaidima, jis paverkdavo, bet po kiek laiko vel vesdavo mane uz rankos zaist. taip kazkiek laiko jis visbande isdykaut, bet matydamas kad tai man nepatinkair as iseinu jis nurimo.
na sioje situacijoje as galiu kalbeti is tos puses, kurioje yra tavo drauge. todel kad... mes turime taip pat drauge, kuri uz mano Guste vyresne menesiu. labai sauni mergyte, augame kartu nuo pirmuju menesiu ir sekmingai draugavome. bet, mano mergina kelios savaites kaip pradejo skriausti drauge. pesa uz plauku, vakar apdraske veiduka. nezinau, kokia klaida darau ja augindama, vakar visa diena pragalvojau kas ne taip. atrodo ir nelepinu per daug, ir neskriaudziu, agresijos jokios seimoje tikrai nera. bet va kad ir dabar prisedau parasyti komentara ir pati buvau du kart patemta uz plauku. nezinau kaip ir ka pakeisti.
kazi, kaip bus gimus toj seimoj leliukui. tas vyresnysis berniukas dar daugiau agresijos gali rodyt. patart sioj srity nieko negaliu... as irgi rekiu ant svetimu vaiku (visiskai nepazistamu), kurie daug vyresni uz mano 2 m. mergyte ir zaidimu aikstelese skriaudzia ja (tai smeli i akis taikosi pilt, tai pastuma ar dar ka sumasto). jei matau, kad sudrausminimas nepadeda, tiesiog pasisalinam is aiksteles ir einam kazka kita veikti