Skyrybos su čiulptuku...

Skirtis su čiulptuku pradėjome pamažu... Iki viererių metų Adelina čiulptuką gaudavo kada panorėjusi ir turėdavo, kiek nori, nes iki vienerių metų būtina patenkinti čiulpimo poreikį (remiantis psichologo Freudo psichoseksualinės raidos stadijomis).  Šiandien dukrelei metai ir du mėnesiai. Suėjus metams, čiulptuką duodavome tik einant miegoti, na ir tada jei jau labai reikalaudavo... Šiandien čiulpukas kartais reikalingas tik naktį, kai jau nebegaliu klausyti verkiančios dukrelės, tiesiog nei ji nei aš nepailsime. Pietu miegelio, jau savaitę, užmegame be čiulptuko, bet Adelina prabunda ir tenka dar pasupti. Naktinis miegas tapo labai neramus, dažnai keliasi, verkia, net padavus čiulptuką. Naktimis mane aplanko didelis kaltės jausmas, klausimai, kam reikia taip kankintis... Dieną save kaltinu, kad naktį nepajėgiu atsisprti paduoti čiulptuko, kad tik dukrelė ramiai miegotų. Kartais manau, kad man viską sunkiau ištverti nei Adelinai :)  Bet juk vistiek čiulptuką turime palikti kūdikystės laikotarpyje, atsisveikinti su juo.  Tikiuosi nepalūšiu ir kuo greičiau pamiršime čiulptuką :)

Tokį atpratinimo būdą pasirinkau, nes manau, kad palaipsniui atsisveikinti su čiulptuku yra lengviau, nei iškarto jo nebeduoti...