Šventų Velykų laukiame visi - ir maži, ir dideli. Iki šios gražiausios pavasario šventės likus suskaičiuotoms dienoms, “Mamyčių klubas” kalbina etnologę Mariją Liugienę. Juk smalsu, kaip Velykų laukdavo mūsų senoliai, kokių pareigų anuomet turėdavo vaikai?
Pasakoja Vilniaus etninės veiklos centro vyriausioji edukacijos koordinatorė Marija Liugienė:
Švarinti kiemus ir namus
Šventų Velykų belaukdami vaikai per priešvelykinę savaitę turėdavo daug pareigų. Pirmiausia mūsų pareiga būdavo sutvarkyti kiemus, išgrėbti juos, kad būtų švaru, lenkdavom nugarą dirbdami visą savaitę. Vėliau, kai ateidavo Didysis ketvirtadienis, penktadienis – švarindavome namus: plaudavom, šveisdavom, mus, vaikus, pačius prausdavo, pervilkdavo patalynę, žodžiu, išvalydavo namus iš pagrindų.
Parsinešti šventos ugnies
Šeštadienį prieš Velykas vaikai ir paaugliai turėdavo pareigą parnešti į namus šventos ugnies. Eidavo iki artimiausios parapijos, ten šventoriuje būdavo uždegtas laužas iš senų kryžių, verbų, ir tos šventos ugnies vaikai parnešdavo į savo namus. Mano tėtis pasakodavo, kaip įdegdavo beržo pintį ar virvagalį ir paskui nešdavo sukdami aplink galvą, kad neužgestų, skubėdavo namo. Mums iki parapijos, pavyzdžiui, būdavo 10 kilometrų, ir toji ugnis turėdavo neužgesti. Ši tradicija būdavo patikėta paaugusiems vaikams ir paaugliams.
Žolelių rinkti
Lietuvoje tradiciškai kiaušiniai būdavo marginami vašku arba skutinėjami. Kiaušinių liejimas vašku tradicinis visoje Lietuvoje, bet bene labiausiai buvo paplitęs Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Tradiciškai vašku kiaušinius margindavo moterys, joms padėdavo vaikai.
Tuo tarpu margučių skutinėjimas – vyriškas darbas, tai darydavo vyrai ir berniukai. Vyriškas todėl, kad reikia stiprios rankos bei aštraus įrankio skutinėjimui. Būdavo ir išimčių, kad kiaušinius vašku liedavo ir vyrai, bet retai.
Kiaušinius dažydavo natūraliais dažais. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites užmerkdavo į vandenį svogūnų lukštų arba juodojo šaltekšnio žievės, įmesdavo surūdijusį geležį ir taip viską raugindavo. Toks raugas turėdavo aštrų kvapą, tačiau marginant kiaušinius suteikdavo jiems intensyvią spalvą. Priklausomai nuo sudedamųjų dalių, kiaušiniai nusidažydavo rudai, juodai ar tamsiai raudonai.
Kad kiaušiniai būtų gražesni, juos margindavo žolynų raštais. Vaikų pareiga būdavo pririnkti kuo įvairesnių žolelių, kad tie raštai būtų kuo margesni ir gražesni“.
Rytoj skaitykite interviu su etnologe tęsinį, kuriame sužinosime, kas gi toji paslaptingoji Velykė, atnešanti vaikams dovanų? Senučiukė balta skarele ar jauna gražuolė, vėjyje besiplaikstančiais plaukais?
