SANDROS blogas: Mami, neee ....

Sulaukus grįžusio vyro iš darbo, nulėkiau parsivesti vaiko. Šį kartą stabtelėjau prie darželio durų. Tik giliai ikvėpus bei iškvėpus, drįsau praverti duris.

Deja, už jų aidėjo nepatenkintas mano vaiko balsas. Keista, bet šį kartą mergytė neverkė, bet savo nerišlia kalba leido suprasti tarsi sakytų "O štai kur tu! Kiek gi galiu tavęs laukti???‘‘. Nusišypsojau ir čiupau ją į glėbį, bei kartojau myliu, myliu, myliu ...

Šį kartą, kai niekas neperrėkė mano balso, pasinaudojau proga išklausinėti auklytės, kaip mano merginai sekasi. Tai ryte po tokių klykimų greitai nurimsta, į puoduką daro dažnai, na bet būna ir "avarijų“, valgo, miega, žaidžia ir t.t... Va zirzimai atsiranda po pietų, nes vaikas mato, kaip vieną po kito tėvai išsiveda vaikus. Suprantu ... Būtų ir man liūdna, ypač kai lauki.

Rugsėjo 7 diena – mami neee ...

Pakutenus viena šoniuką, pakutenus kitą, štai atrandam ir pėdutės... Ooo ... Nosytė.. Bučiuojam mažą nosytę, švelniai gnaibom žandukus ir tuomet prasimerkia didėlės tamsiai rudos akytės. O kur šypsena??? Pakartojus vėl viska iš naujo – atsiranda ir šypsena. Dienos pradžia puiki!

Rytas ėjo puikiai, kol nepradėjau vaiko aprengti. Net ir dabar, kai vaiko nėra šalia, girdžiu galvoje spiegimą ... Ėmiau kelnytes, ji tempti jas man iš rankų, bei mesti kuo toliau. Jei nepavykdavo atimti kokio drabužio, tai tiek išsitiesdavo, tiek kojytes suglausdavo, kad švelniai apmauti be šansų.

O aš, kaip užsivedusi kartojau, kad tėveliai ją labai labai myli, kad vakare ateisim pasiimti ... Kėliau ir ant palangės parodyti, kiek vaikų eina į darželį. Akimirkai nurimdavo, susimąstydavo ir vėl iš naujo klykimas.

Įdomiausia, kad pas tėvelį vaikas nurimdavo. Na, bet kur nenurims, jei aš atlieku vadinamajį "juodžiausią darbą“. Nieko. Turi būti lygybė! Tai leidau vyrui nuvesti vaiką. P.S. Vyras vaiką išsinešė net nesusišukavusį, truputį kaseles pataisiau ir pagalvojau "Ai bus gerai“. Nebeturėjau kantrybės jas šukuoti. Mat merginai ir ramiai nepatinka, kai jas šukuoju.

Su tevėliu vaikas ėjo noriai. O kur nebus džiaugsmo, juk laimėjo kovą prieš mamytę. Bet pamačiusi, kad tėvelis suka takelį link darželio, baigėsi džiaugsmo akimirkos ir vėl vaikutis pradėjo verkti.

Aš visą tą laiką žiūrėjau pro langą ir kai jie dingo man iš akiračio, nekantraudama laukiau, kada vyras vėl pasirodys. "Vyras grįžta!“ - pagalvojau mintyse ir puoliau jam skambinti. Žinios tokios: "Verkė, apmoviau tapkutes ir atidaviau vaiką auklėtojai. Viskas. Iki.“.  Aišku ...

Ex ... Buvo sunkus rytas ...