Ragaujame žuvį!

Ragaujame žuvį!

06. Nov 16:50 raganeleskisenele raganeleskisenele

Šiandien noriu papasakoti apie Jonytės pažintį su žuvimi. Nors gal reikėtų sakyti su žuvies skoniu, nes žuvytes ežere ar žaisliukų lentynoje ji puikiai pažįsta, bet ragavusi tikros dar nebuvo. Na, išskyrus keletą gabalėlių silkės, bet čia juk kita kategorija.

Gyvename mažame miestelyje, kur šviežios žuvies įsigyti galima tik tuo atveju, jei turi žvejo bilietą ir meškerę, tad ji retokas svečias ant mūsų stalo. O Jonės atveju neskubėjau ir todėl, kad iš pažįstamos medikės daug girdėjau apie stiprias žuvies ir kitų jūros gėrybių sukeliamas alergijas.

Kadangi Jonė beveik vegetarė (jei neskaičiuosime mėsos sultinio, močiutės kotletukų ir virtos dešros), ėmiau galvoti, kaip paįvairinti jos racioną. Ir prisiminiau žuvį. Prisipažįstu, buvau beveik tikra, kad net neragaus arba paragavusi pasakys, jog neskanu. Tad jau iš pat ryto pradėjau pasakoti, kad darysime tešlą ir kepsime žuvies blynelius. Nors niekaip negalėjau apsispręsti, ar žuvį sumalti, ar bandyti duoti gabalėliais. Likau prie antro varianto. Taigi visą rytą postringavome, kokia skani ta žuvis ir abi pradėjome ruošti pietus. Lydekos filė supjausčiau siauromis juostelėmis, dalį apvoliojau tik kiaušinių, miltų ir prieskonių plakinyje, o kitą dalį dar apibarsčiau sezamo sėklomis, bandydama tikėti, kad kažkuris variantas patiks.

Bulvių atsisakė iš karto, bet pareikalavo močiutės gaminto „raudono padažo“. Ir ką jūs galvojate? Sudorojo 5 juosteles! Sakė, kad labiau patinka be sezamo sėklyčių. Tiesa, vėliau pasiūliau stambesniais gabaliukais keptos žuvies, tai buvo mažiau sužavėta, nes įtarė ten esant mėsos.

Taigi, pirmuoju žuvies ragavimu likau patenkinta ir tikiuosi, kad jis nebuvo paskutinis.