Pasakiški dirbtuvės uždaviniai
„Ko tik nesugalvosi, kad sugrįžtum į save“, - juokauja pasakų terapeutai. Tačiau kiekviename pokšte yra dalis tiesos. Sukurti savo pasaką – tai tarsi pažadinti save.
Šeimyninėje pasakų terapijoje yra kažkoks dviejų viena kitai prieštaraujančių būsenų susiliejimas. Vaiko būsena: aš mokausi, man viskas įdomu, man nebaisu, aš noriu viską daryti, aš aktyvus, energingas, žaismingas... Suaugusiojo būsena: aš viską žinau, aš pilnas baimių, aš pavargau nuo problemų, aš noriu poilsio ir ramybės, aš noriu išsimiegoti...
Pasakų dirbtuvės užduotis sudaryti sąlygas šių dviejų būsenų realizavimui. Vaikai semiasi patirties, žinių iš tėvų, formuoja savo patirtį ir žinias, dalinasi savo pasaulio suvokimu. Tėvai gi gali atsipalaiduoti, pamiršta kasdienes problemas, gauna galimybę švelniai vaikams įkrėsti proto.
Ko reikia vaikams iš tėvų pirmiausia?
Meilės. Paskui dėmesio. Pasakų kūrimo užsiėmimas vyksta pusantros valandos – visą šį laiką vaikas gauna dėmesio ne kaip mažas žmogeliukas, kuriam reikia fizinės priežiūros ir globos, bet ir kaip žmogus, kuris turi sielą, širdį, savo vidinį pasaulį, savų problemėlių, katastrofų, džiaugsmų, pasiekimų, jausmų, emocijų ir pan.
Kas būdinga psichologiškai stipriai asmenybei?
Viena iš svarbiausių ypatybių – mokėjimas valdyti savo emocijas. Emocinis intelektas ne mažiau svarbus negu protinio išsivystymo koeficientas. Labai dažnai mūsų vaikai nesupranta aplinkinių, nes nesupranta savęs. O savęs nesupranta todėl, kad nesuvokia savo emocijų, nemoka jų apibūdinti ir valdyti. Taip atsitinka todėl, kad mes, tėvai, nemokame gyventi su savo emocijomis. Tad iš kur vaikai gali išmokti emocinio raštingumo?
Savo emocijas pažinti būtina, kaip ir būtina mokėti raides ir skaičius. Tai galime pavadinti progreso išlaidomis: mes veržiamės į priekį, šis veržimasis pavirsta lenktynėmis, padidintu vartojimu. Kad išgyventum, reikia daug žinių, o žinių tiek, kad gali galva plyšti. Kad taip neatsitiktų, žmogus gauna teisę išsirinkti iš daugybės žinių reikalingiausias. Kad neišsikraustytum iš proto nuo gausybės pasirinkimo, reikia mokėti „išgirsti“ savo poreikius, o tam būtina išmokti draugiškai „gyventi“ su savo emocijomis. Dirbtuvės uždavinys - pasakų pagalba mokyti ir tėvus, ir vaikus įgyti, įtvirtinti emocinio raštingumo žinias.
Ak, kaip dažnai mes, tėvai, pavargstame patys nuo savęs, savo problemų, pareigų ir, atvirai pasakius, paprasčiausiai tingime bendrauti su savo vaikais taip, kaip jie to reikalauja. O vaikai reikalauja ne tik fiziologinių poreikių patenkinimo, o visko, ką turi savyje tėvai. Deja, šios tinginystės apraiškas galima pamatyti ir užsiėmimų metu. Todėl dirbtuvėje gyvuoja toks uždavinys - sudaryti tokias sąlygas, kad pasakos kūrimo procesu susidomėtų ne tik vaikai, bet ir jų tėvai.
Jeigu tėvams pasaka neįdomi, ja ir vaikas nesusidomės. Jeigu mums, suaugusiems, pasakose, kurias mes skaitome, sekame ar kuriame savo vaikams nėra nieko naujo, jokių atradimų, tai mums pasidaro nuobodu. Tokiu būdu bet koks kreipimasis į pasaką iš paslapties pavirsta pareiga.
Kas yra pasaka tėvų ir vaikų atžvilgiu?
Tai kvietimas bendravimui. Ne paprastam, bet paslaptingam bendravimui. Prasmė, kuri slypi pasakoje, tai ta paslaptis, apie kurią gali kalbėti, kurią gali aptarti šeimos nariai. Šiame aptarime kiekvieno nuomonė vienodai svarbi, nes papildo ir išplečia pasakos ir jos prasmių supratimą. Noriu pabrėžti, kad pasakos prasmės aptarimas, jos atskleidimas gali vykti ir ne užsiėmimų metu, t.y. šeimos nariai gauna bendrą temą, o tai formuoja visapusį ir gilų bendravimą.
Kaip būtų nuostabu, jeigu kiekvienas vaikas drąsiai bendrautų su bendraamžiais, nebijotų vyresnių vaikų, gerbtų mažylius ir, be abejo, nepamirštų savęs ir galėtų laisvai ir išmaningai pasireikšti. Į pasakų kūrimo užsiėmimus kviečiami vaikai nuo 2 metų – vadinas,užsiėmimuose susitinka įvairaus amžiaus vaikai. Malonu, kad nedrąsūs, kuklūs vaikučiai, įsijungę į pasakų kūrimo procesą, pradeda drąsiai bendrauti su kitais grupės dalyviais, padeda vienas kitam, mokosi kantriai stebėti, neperžengti kiekvienos kūrybinės grupės ribų, gerbti procesus, kurie vyksta kitose grupėse. Visa tai aš vadinu socializacijos terapija.
Patirtis, kurią vaikai įgyja tokios terapijos metu, labai svarbi, ji išlieka ateičiai. Žodžiu, vaikučiai, išdrįsę pasirodyti prieš publiką, gauna malonumą pademonstruodami savo drąsą. Jie ieškos galimybės dar kartą pasireikšti, kad vėl patirtų malonumą. Vaikai staiga suvokia, kad bendraujant galima patirti didelį malonumą ir šis suvokimas gyvybiškai svarbus ir būtinas.
Pasakų kūrimo dirbtuvės „Permainų vėjas“ autorė, psichologė
Viktorija Grigorjeva
