Vakar turėjome šaunią ir naudingą paskaitėlę su psichologe Sonata Vizgaudiene. Kalbėjome viena aktualiausių temų - apie "ožiukus", kodėl jie kyla ir ką su jais daryti. Šiandien apžvelgiame paskaitoje išgirstus psichologės patarimus.
Ačiū Sonatai ir visoms mamytėms, kurios apipylė psichologę klausimais. Jų išties buvo daug, tačiau dėl laiko stokos ne į visus buvo atsakyta, tad dabar apžvelgsime esminius dalykus, ką reikia žinoti apie ožiukus.
Kas tie ožiukai yra ir kodėl jie kyla?
Dažnai tėvai galvoja, kad vaikas ožiuojasi turbūt todėl, nes jo charakteris toks arba galbūt paveldėjo "ožiukus", pvz. brolis buvo nepaklusnus, aš pati irgi neklausydavau tėvų ir pan.
Tačiau paveldimumas ir kitos aplinkybės tik šiek tiek gali įtakoti ožiukų atsiradimą. Visi vaikai skirtingi – vieni gimsta ramūs, labiau paklusnūs ir su jais tėvams yra lengviau, tačiau kiti gi yra labiau individualistai, labiau smalsūs ir aktyvesni, tad tėveliams su jais yra sunkiau.
Priimkite vaiką tokį, koks yra
Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas, reikia prisitaikyti prie savo vaiko ir priimti jį tokį, koks yra. O mes, tėvai, dažnai bandome vaiką per daug "perlaužti", "perspausti", persistengiame, tad reikia pasižiūrėti, kiek vaikui galima leisti, kur yra jo tos ribos. Jei kaimynės vaikas duoda mamai ranką, yra paklusnus, tai nereiškia, kad ir jūsų vaikas taip elgsis - jis gali neduoti rankos, bėgs į priekį, pargrius, vėl kelsis. Tad priimkime vaiką tokį, koks jis yra, pakeiskime savo mąstymą.
Nustatykite dienotvarkę ir režimą
Antras svarbus dalykas – šeimoje turi būti dienotvarkė ir režimas. Kai vaikas žino, kada jis keliasi, valgo, žaidžia, eina į lauką, eina miegoti – jis jaučiasi saugus. Tokie vaikai būna ramesni. Taigi nubrėžiame vaikui tam tikras dienos ribas (žinoma, jos gali būti lanksčios).
Tačiau būna mamyčių, kurios nemėgsta vaikučių įstatyti į tam tikras ribas ir leidžia vaikui daryti tai, ką jis nori. Tada ir vaikams sunkiau, jei tampa neramūs, nes nežino, ko laukti iš dienos.
Drausminimas. Labi svarbu žinoti, kokio amžiaus vaikui ką galima sakyti?
6 mėn.-1 m. mažyliai
Tokie vaikučiai jau linkę prieštarauti tiek valgydami, tiek žaisdami. Spjaudosi, jiems kyla net piktumo priepuoliai, keičiasi nuotaikos. Jie elgiasi kaip jiems iš vidaus atrodo ir jų nesudrausminsime, nes jie dar nepajėgūs suprasti to. Tiesiog pritaikykite aplinką, kai pasirodo vaiko ožiukai. Jeigu vaikas labai įsismarkavo, nutraukite veiklą ir to nebeleiskite daryti.
1-2 m. vaikai
Šio amžiaus vaikai jau protingesni, bet dar sunkiai supranta, kad pvz. negalima nutraukti staltiesės. Štai pribėgo ir nutraukė ją su visais indais. Vaikas nepajėgus suprasti, kad tai blogai, bet jam linksma. Juk jis tyrinėja pasaulį.
Tokioje situacijoje galimos trys išeitys:
a) mes galime sutvarkyti aplinką taip, kad jam nebūtų noro, pvz. tempti staltiesę (atėjo draugė gerti kavos - netieskite staltiesės, nedėkite ant stalo puodelių, sausainius pakelkte aukščiau ir pan.).
b) tačiau galima leisti vaikui pajusti savo veiksmo pasekmes. Pvz. patieskime staltiesę, ant jos – puodelį su šaltoku vandeniu – kai traukdamas apsipils, jam nelabai patiks. Kitą kartą gal vėl kartosis, tačiau ilgainiui praeis noras tempti staltiesę, nes nebus labai smagu. Nes iš pasekmių vaikas labiau supranta, nei tada, kai mes aiškiname, kodėl negalima traukti staltiesės.
c) kitas būdas tokio amžiaus vaiką „sudrausminti“ – paprasčiausiai nereguoti į tai, ką jis daro, jei, žinoma, tai nekelia pavojaus jo sveikatai. Maži vaikai labai nori dėmesio. Jei lipa ant staliuko, jums tai nepatinka, nukeliate, bet jam tai smagu – jei tai neveikia, tiesiog nereguojame. Jei daug kartų į tai nereaguosime, užsimirš šie dalykai.
Jei mus erzina kažkokie smulkūs vaiko nusižengimai, ignoravimas yra pats geriausias būdas sudrausminti „ožiukus“, nes greitai vaikui atsibos taip elgtis. Tačiau nepataikaukite vaikui, o leiskite jam išgyventi emocijas. Kartais laukimas būna geriausias vaistas nuo visų ožiukų.
2-3 m.vaikai
Kai vaikas įžengia į trejų metų krizę, mamos kartais sako nebepažįstančios savo vaikų – štai buvo „normalus“ ir staiga kažkas atsitiko. Tačiau tai natūralu – vaikas auga ir keičiasi jo elgesys, daugėja emocijų. Jis natūraliai turi išgyventi trejų metų krizę. Perėjimas į kitą raidos etapą yra sudėtingas. Jis pereina iš tikro atsiskyrimo nuo mamos į savarankiškumo etapą. Vaikas rodo savo valią, norus. Ožiukai kyla tada, kai vaikas jau jaučiasi didelis ir nori viską daryti pats, tai, ką sugalvojo, todėl viskam prieštarauja, ką sakote. Jie nenori nei valgyti, nei rengtis, nei miegoti.
Šiame laikotarpyje labai išryškėja du žodeliai: NE ir MANO. Žaislais nenori dalintis, čia mano, ne ir viskas. Vaikas turi savo norų ir žūtbūt nori įgyvendinti, todėl ir kyla tos isterijos. Trejų metų vaiko pasąmonėje vyksta dilema: tėvai viską gali ir viską turi, kodėl aš negaliu turėti.
Vaikai neturi bijoti savo tėvų
Kiekviena krizė vaiko raidos etape turi būti išgyventa. Jei tėvai vaiką baugina – „negali to, negalima“, gal ir pliaukšteli, jis ima bijoti savo tėvų, pasidaro labai paklusnus, tad gali tą trejų metų krizę peršokti. Ar tikrai toks auklėjimas yra geras?
Pirmiausia vaikas neturi bijoti tėvų, o išmokti juos gerbti ir klausyti. Ta trejų metų krizė užaugus gali vėliau išsiveržti nepasitkėjimu savimi, „ožiai“ paauglystėje sudvigubėja. Nebijokime tų sunkių momentų ir padėkime įveikti vaikui visus raidos etapus. Juk vaikai taip greitai auga – čia dar kūdikis, o žiūrėk jau jam dveji treji. Sukakus 4-6 m. vaikas bus visai kitoks ir taps viskas žymiai lengviau.
Kitame straipsnyje apžvelgsime kelis mamų klausimus ir psichologės patarimus: Ką daryti, kai vaikas krenta ant žemės, kai kanda, kai mėto daiktus, lipa ant stalo ir pan.
DĖMESIO! Dalyvavusioms mamoms primename, jog laukiame jūsų atsiliepimų ir pasidalinimų, ką naujo bei naudingo sužinojote iš paskaitos - tris mamytes apdovanosime "Huggies Pull up" sauskelnėmis-kelnaitėmis.
Jūsų atsiliepimų laukiame iki šio penktadienio, lapkričio 8 d. (imtinai).
Huggies® Pull-Ups ® sauskelnės-kelnaitės padeda mažyliams pratintis prie puoduko!
čia jau kiekviena atsirenka sau, nes žiūriu tie patys pscihologai labai skirtingi. bet jau retas kuris pasakys, kad pliaukštelti gali būti viena iš išeičių.
man asmeniškai labai buvo sunku skaityti šį konspektą. ypač nuo tos vietos, kad jau nuo 6 mėn. atsiranda ožiukai. visus tokius ir panašius patarimus esu praėjus augindama pirmagimę. kol neatradau tokius žmones kaip Ramunė Želionienė, Foreli Kramarik. lankiausi keltoj jų paskaitų, skaičiau interviu, straipnių. žymiai lengviau pradėjau gyventi įtikėjus, kad vaikai neturi ožių. iki dvejų vaikus reikia lepinti, atjausti, bet jokiu būtu tai nereiškia tenkinti kiekvieną jų įgeidį!
plėstis visiškai nenoriu, tiesiog kiekvienas atsirenkam, tai kas priimta ir tinka.
Dar kartelį ačiū už puikią paskaitą, kurioje buvo ir naujos informacijos ir užtvirtintos senos tiesos 😀