Iš Lauros (baltanose) laiško:
Sveiki, patarkite, ką daryti. Vaikas nuo mažens užsidaręs, turėjo įvairių baimių, kurias išaugom - ir gydytojų bijojom, ir aštrių garsų (tamsos niekad nebijojo).
Dabar dukrytei 6-eri metukai, bet vieno dalyko vis dar nemėgsta - svetimų žmonių. Jei kur nueina, viskas lyg ir nieko, truputį bendrauja, o jei namuose ateina svečių, klykia ne savu balsu, sako: nereikia, nenoriu, išeik.
Būna savo kambary ir niekur neina, su vaikais bendrauja, su auklėtojomis darželyje taip pat, bet jei namie pas ją į kambarį kiti vaikai ateina, tai ir prasideda rėkimai. Ar tai rimta, kaip su vaiku kalbėtis?
Į Lauros klausimą atsako psichologė Vika Aniulienė:
Kaip ir kalbant apie kitas baimes, taip ir baimė svetimų žmonių po truputėlį, palaipsniui turėtų dingti. Nespauskite, neverskite, būkite kantri. Leiskite po truputėlį vaikui susipažinti.
Saugokite dukros privatumą. Jei jai nepatinka, kai svetimi žmonės eina į jos kambarį, tegul niekas nesibrauna be leidimo. Tai vaiko privati vieta, kur jis jaučiasi saugus.
Sėkmės.
Psichologė Vika Aniulienė
