Prieš krikštynas suparalyžiavo veidą

Noriu jums papasakoti apie savo dukrytės krikštynas, kurios virto džiaugsmu per ašaras.

Suplanavome krikštynas per Velykas, bet persigalvojome, nes ir kūmai norėjo anksčiau. Viskas prasidėjo kaip įprastą dieną: su vyru susiruošėme į miestą apsipirkti šventei.

Mums bevažiuojant į miestą, pajutau, kad kažkas negerai – ėmė perštėti veidą, iš akių pradėjo bėgti ašaros. Pirma mintis, kuri kilo – alergija, todėl išgėriau nuo alergijos vaistų. Bet jie nepadėjo. Grįžus nieko blogo ir nepagalvojau, o mama sakė, kad ir jai taip yra buvę nuo vėjo.

Prabudusi ryte pastebėjau, kad dešinės pusės veidas – paralyžiuotas. Labai išsigandau, ėmiau verkti – ką daryti, juk tiek daug reikia pasiruošti.

Palikau mamai dukrytę ir išvažiavau pas gydytojus. Gydytoja iš karto išsiuntė į Kauno medicinos universiteto klinikas – tą minutę sustingau, buvo likę vos kelios valandos iki kūmų ir svečių atvykimo.

Nuvykusi į klinikas sulaukiau gydytojų abejingumo. Vienos gydytojos žodžiai įstrigo ilgam: „Nieko tokio, kad suparalyžiavo, mano tėvo veidas taip pat paralyžiuotas“. Išrašė vaistų ir tuo viskas pasibaigė.

Grįžus namo buvo likę labai nedaug laiko pasiruošti, juk dukrytei šita diena – vienintelė. Mintyse sukosi tik viena mintis, kad sugadinau dukrai šventę ir kaltinau save ilgai, kad toji diena nebuvo tokia, kokia ją seniai įsivaizdavome.

{pic:kunigas1}

Dukrytę pakrikštijome, bet viskas tuo nesibaigė. Po kelių dienų pasijutau lyg geriau, privati gydytoja nuteikė teigiamai, kad veidas taps, koks buvo. Tačiau naktį mirė promočiutė. Ji vis sakydavo, kad norinti sulaukti Emilytės krikštynų.

{pic:kunigas2}

Ta savaitė buvo košmariška. Veidas sugijo praėjus kelioms dienoms po laidotuvių. Štai kaip viskas kartais susiklosto.

Raimonda Šumskienė

p.s. Tai vienas iš Blog'o/tinklaraščio pavyzdžių. Čia galite dalintis viskuo, kas jums džiugu ar skaudu, apie kasdienius rūpesčius auginant vaikelį ar tiesiog pamąstymus.