Ach kaip smagu prisiminti, kaip augo mūsų mažylis. Labai gerai, kad yra nuotraukos, kuriose viskas užfiksuota. Kiekvieno vaikučio vystymosi procesas yra labai skirtingas ir labai sunku palyginti. Iš tikro, geriau patarčiau tėveliams to ir nedaryti, nes kiekvienas vaikutis labai individualus ir tik jis pats geriausiai žino, kada jis pasirengęs atsisėsti, atsistoti ar pradėti vaikščioti. Tėveliams tereikia sudaryti sąlygas vaikučiams, kad kuo lengviau ir greičiau jie galėtų išmokti šių naujų įgūdžių. Mūsų sūniukas buvo tikras tinginiukas ir tikrai niekur neskubėjo.Kai kitų mažyliai jau vaiksčiojo, mes sėkmingai dar tik ropojome. Bet apsišarvavau kantrybę ir niekur jo neskubinau.
Taigi apie viską nuo pradžių. Pirmasis svarbus pasiekimas , kuriuo mes labai džiaugiamės, kai sūnus išmoko apsiversti ant šoniuko. Tai maždaug buvo apie trečiąjį mėnesį. Iki tol mes jį ragindavome tai padaryti, darydami mankšteles, viliodami pasiekti kokį nors daiktą. Bet žinoma, kaip visada, tai nutiko, kai mažiausiai to tikėjomės.
Daktarė buvo patarusi, kuo dažniau mažylį laikyti ant kieto paviršiaus, todėl nusipirkome lavinamąjį kilimėlį, ant kurio praleisdavome daug laiko, nes veiklos buvo tiek gulint ant pilvuko, tiek ant nugarytės. Daugybė žaisliukų viliojančių mažylį juos pasiekti.
Antrasis svarbus pasiekimas – šliaužimas. Mažylį stengdavomės vilioti įdomiais žaisliukais. Treniruotėms išnaudodavome kiekvieną laisvą akimirką. Čia svarbiausia tėveliams sudaryti vaikučiams sąlygas gulėti ant kieto paviršiaus ir skatinti pasiekti norimą daiktą. Taigi vasara buvo puikus laikas treniruotis ant žolytės.
Kitas svarbus žingsnis – sėdėti. Tiesą pasakius mūsų visas gyvenimas buvo perskilėlęs ant grindų. Čia mes ir žaisdavome, ir skaitydavome, ir sportuodavome ir mokydavomės. Savarankiškai mūsų mažylis atsisėdo aštuntąjį savo gyvenimo mėnesį.
Štai čia prie jūros treniruojamės atsisėsti ir atsistoti.
Išmokęs šliaužti ir atsisėsti mūsų mažylis labai greitai panoro judėti greičiau ir pradėjo ropoti. Man tai atrodė taip žavingai, kad tiesą pasakius aš jam to niekada nedraudžiau ir leisdavau tai daryti pačiose neįtikėčiausiose vietose. Svarbu apsirūpinti HUGGIES drėgnomis servetėlėmis, kad pavalyti rankutes. Kartą, kai svečiavomės pas močiutę, jis net užropojo į penktą aukštą!
Taigi ropoti jis pradėjo maždaug prieš pirmąjį savo gimtadienį. Tada kažkaip labai sparčiai išmoko atsistoti ir netrukus pradėjo mokytis vaiksčioti. Štai ropojame mieste prie fontano.
Niekada jo neskubinau pradėti vaikščioti, bet ir jis ir pats mieliau rinkdavosi eiti savarankiškai įsikibęs į stumduką arba atsirėmęs į sieną. Rankytę pradėjo duoti tik daug vėliau. Tačiau ropoti labai skatindavome. Surengdavome kliūčių ruožą iš pagalvių, pasidarydavome tunelius. Buvome nusipirkę palapinę su tuneliu, pro kurį reikėdavo pralysti. Tai žaisdavome gaudynių tunelyje.
Štai kokie žavūs pirmieji žingsniukai įsikibus į sieną.
O čia pirmieji žingsniukai įsikibus į tvirtą senelio ranką.
Na o savarankiškai pradėjo vaiksčioti labai netikėtai.. Tiesiog vieną dieną pasileido rankytę nuo baldų ir nuėjo. Aš visą dieną bėgiojau iš paskos, laukdama kada gi jis nuvirs, kad spėčiau pagauti. Tačiau niekada nieko panašaus nenutiko. Tiesiog, vieną dieną jis pasijuto pasirengęs pasileisti ir pasileido.. Buvo labai daug džiaugsmo, kad PAGALIAU :) Štai čia pirmieji savarankiški, nedrąsūs žingsniukai basa kojyte ant žolytės. Vasara puikus metas vaikučius pagrūdinti ir leisti palakstyti basiems.
Nuėjome tikrai ne mažą kelią, kol išmokome eiti savarankiškai. Ir taip žavu žiūrėti, ką toliau jis mokosi daryti. Kaip mokosi važinėti su paspirtuku. Ar kaip mokosi šokinėti, nušokti. Kaip mokosi bėgioti ir pan. Tokie žavūs šie etapai ir tikrai labai svarbu juos įsiamžinti, nes vaikučiai taip greitai auga, net po metų pasižiūrėjus nuotraukytes ar video, sunku patikėti, kad kažkada buvo taip :)
Taigi, kaip anksčiau rašydavome prisiminimų knygelėse - ženk per mokslus žingsnį platų, kad nuplyštų pusę bato :)
