Mama Dovilė dalinasi patirtimi ir klausia jūsų nuomonės apie taip vadinamus pavadėlius vaikams.
Nors spaudoje daug neigiamos nuomonės apie pavadėlius vaikams, pirmąjį segamą nugaroje ir su pavadėliu prilaikymui iš viršaus man jį parvežė sesuo iš Anglijos.
Ir pačiu laiku. Nes tada mano dukrai buvo 8 mėnesiai, ji jau savarankiškai žingsniavo, bet dar netvirtai, o jau rankos duot nebenorėjo. Kai laikydavau, pyko.. Krito, kėlėsi ir vėl pyko. Už lango pavasaris, gyvenom name su dideliu kiemu. Pajutusi, jog gali eiti, ji į savo vežimą ir iš tolo nežiūrėjo. Taigi, nuo ryto iki vakaro lauke geru oru vaikštinėdavom.
Kai labai tvirtai pradėjo eiti, jau buvo vasara. Pavadėlio nebedėjau. Labai aktyvi mergaitė, bet jau susitardavom ir rankytę duodavo. Vienkiemyje gyvenant labai akylai teko prižiūrėti, bet susitvarkydavau. Bet grįžom į miestą, o aš laukiausi antrosios dukrytės. Vyresnėlei ir vėl teko pradėti dėti pavadėlį, nes su jos aktyvumu greitai galėjom prisišaukti bėdos.
Tėtukas gan įtariai žiūrėjo į pavadėlį, bet užteko vieno atvejo. Kartą jis su dukryte išėjo pasivaikščioti dviese. Ir nusprendė pafilmuoti. Dukrelė atsisėdo ant bordiūro. Tetukas minutėlę pafilmavęs vaizdus aplink atsisuko su kamera į ją, žiūri, nebėra mūsų gyvsidabrio. Ji per tą laiką spėjo nulėkt kelis šimtus metrų iki judrios gatvės. Vaizdas toks filmuotoje medžiagoje: dukrelė išsišiepus sėdi.
Vaizdas minutėlei nukrypsta nuo jos, filmuojama aplinka, kurią jie mato,, kai atsisuka kamera į pradinę padėtį - kameros kritimas žemyn, vaizdas nukrypsta į vyro batus, žingsnių (bėgimo) garsas, vaizdas sustoja. Pakyla kamera, vaizdas parbėgančios išsišiepusios Ulrikos link tėtuko nuo judrios gatvės. O galėjo baigtis kur kas blogiau..
Taigi, man vis vien kaip neigiamai žiūrės į mane praeiviai. Aš tikrai pavadėlį naudosiu ir nerizikuosiu. Tuo labiau, kad auga pametinukės.
O kokia jūsų nuomonė apie tai?
As uz pavadeli, geriau saugumas nei kreivi kitu zvilgsniai.