Štai kokią nuostabią pasaką mažiesiems prieš miegelį rado mama Jurgita.
Tą vakarą, kaip ir kaskart, Saulė, išpynusi kasas, išleido vandeny. Padrikusius plaukus dūkstantis vėjas išslapstė krantuos. Per didelį mėlyną tiltą sunkiai pėdino senutė Naktis. Atsidususi užmetė savo skarą ant pušų šakų ir, nugara parėmus dangų, užsnūdo. Paukščiai supos medžiuose susiglaudę snapais ir baikščiai tylėjo – Nakties nežadinkit.
Rodos, kaip visad – tik žolės šaknų vandens gėrimas, balti burbulai ant smėlio ir šokantys akmenys.
Tačiau nuo kalno leidosi dvi baltos kojos. Jų pėdsakuose – šaltis ir rasos aistra. Kelius glostė juodi plaukai ir vis bandė apsivyti aplink dailų liemenį. Balti ilgi pirštai, lyg kažką slepiantys, ir gervės kaklas. Ramiais, svajingais žingsniais slydo žemės dulkių paviršium.
O pėdos šaltos vandeny sustojo. Juodas kaip varno akis į dangų pakėlė. Žuvėdrom atidavė. Atgniaužusi šviesius delnus miglą išpūtė, jūron sapnų pabėrė. Nakties įkvėpusi, gubojų lupomis šyptelėjo. Numetusi rūbus kopoje į debesį krante paniro.
Nustebę paukščiai ir vėjas smilgoje nutūpęs. Tik balta burė tolumoj pleveno. Krantu tipeno maža mergaitė ir rinko gintarą – sapnus nakčia pabertus. Tai laumės vaikas, mėnesienai pažadėjęs, atnešt žmonėm sapnus.
Kas naktį su Naktim atėjus ji su aušra išnyks.
Jei spėsi dieną būti geras, mažytį sapną Tau paliks.
Labanakt.
Šaltinis: http://www.rasyk.lt/kuriniai/65967.html
Mama Jurgita (jurgosius)
grazi pasakaite
Labai gražu 😍 😀