Pasakėlė nevalgiukams: "Amelytė ir sriubytė"

Pamenu, vaikystėje "klasikines" pasakas mama skaitydavo iš spalvingų knygučių. O prieš miegą visada sekdavo pačios sukurtas. Vėliau darydavom atvirkščiai: ji klausydavo, o aš jai sekdavau savo (ekspromtu išgalvotus) kūrinius.

Iki šiol pamenu tą jausmą, kaip mano pasakos vidury (pabaigos aš ir pati dar nežinojau..) pradėdavo veltis liežuvis, akys merkėsi, mintys kažkur išskrisdavo... "Tuoj užmigsiu..." - pagalvodavau...

Taip mane mama mokė mastyti kūrybingai. Ir pati galėjo prigalvoti milijoną pasakų. Dabar knygynuose jos vadinasi "terapinėmis", o tada apie tai net nežinojo niekas. Bet lygiai taip pat pasakų pagalba mokė savo vaikučius valgyti, būti mandagiais, nežaisti su degtukais ir pan...

Pradėsiu nuo savo vaikystės bėdos - nenoro valgyti :)

Gyveno sykį mergytė Amelytė. Ir labai ji nemėgo valgyti.

-Paskanauk košytę, - siūlė jai močiūtė. - Labai gardi košytė! Tu bent šaukštelį paragauk - ir tau būtinai patiks! Bet Amelytė tik sučiaupdavo lūpytes ir krutino galva.

- Suvalgyk varškytės, - įkalbinėjo senelis. - Juk labai skanu ir sveika! Bet ir varškytės valgyti nenorėjo.

- Tik pažiūrėk, kokia skani sriubytė! O kokia graži - ir oranžinės morkytės, ir baltos bulvytės, ir žali žirneliai...

- Nevalgysiu! - tarė Amelytė ir išbėgo lauk.

O lauke jos laukė draugės, kvietė bėgti į žaidimų aikštelę. Žaidė gaudynių, bet Amelytė greit pavargo, nes vis nesugebėdavo pagauti draugių. Žaidė slėpynių, bet ten reikėjo kartais greit bėgti. Galiausiai, kai Amelytė nebeturėjo jėgų užlipti kopėčiomis, pasiskundė draugėms (jau sėdinčioms namelio viršūnėje):

- Tai žinoma, kad man sunku užlipt... Jūs štai kokios didelės... Jums ir šitie laiptai ne kliūtis, ir kopėčiomis taip aukštai užlipote be vargo... Aš su jumis nežaidžiu :(

- Bet rimtai..., - tarė viena draugė, - Amelija nors ir mūsų bendraamžė, bet atrodo kaip tikra Coliukė!

Nuliūdo Amelija ir grįžo namo. Peržengusi slenkstį išgirdo paslaptingą šnabždesį. Apžiūrėjo kambarius - nieko. Bet šnabždesys vis dar girdisi. Priartėjo prie virtuvės durų - jau garsiau. Tyliai - tyliai praveria duris - virtuvėj nieko. Tik ant stalo lėkštė su sriubyte stovi.

- Oho! - nustebo Amelytė, - Juk tai daržovės kalbasi tarpusavyje!

- Aš - sriubos karalienė! - sako bulvytė. - Be manęs nė viena sriuba neapsieina! Manyje rasite vitamino C - jo dėka busite sveiki - sveikutėliai!

- O aš - pati ryškiausia! - giriasi morkytė. - Ir tai todėl, kad manyje daug vitamino A! Jis būtinas tam, kad akytės gerai matytų, o vaikučiai - gerai augtų.

- O mes... O mes... - pradėjo šokinėti žirneliai, - irgi turime ir vit. A, ir vit. B.. Ir mūsų daugiau - todėl ir mūsų pergalė!

- Manyje irgi yra vit.B, ir geležies, bet aš juk nesigiriu, - burbtelėjo mėsytė,- Manyje, kad žinotumėte, daug yra ir vitaminų, ir mikroelementų, reikalingų ir širdutei, ir raumenukams, ir dantukams!

Ir štai jau visos daržovės kartu garsiai ginčijosi ir vos nesusipešė. Didelis pietų šaukštas, iki tol ramiai snūduriavęs šalia lėkštės, pliaukštelėjo į sultinį:

- Gana čia ginčytis! Jus juk gali išgirsti Amelytė, kad sriubytė stebuklinga, ir kad ją valgantys vaikučiai greičiau auga ir mažiau serga. Apsidžiaugs ir suvalgys jus kartu su vitaminais!

- O aš viską girdėjau, o aš viską girdėjau!!! - sušuko Amelytė, įbėgdama į virtuvę. - Aš labai noriu išaugti, sustiprėti ir žaisti lauke su kitais vaikais!

Paėmė šaukštą ir suvalgė sriubytę.

Nuo tol gerai valgė kasdien. Neužilgo paaugo ir net tapo aukštesnė už savo drauges :)

Plačiau apie konkursą: Sukūriau tau pasakėlę