Pagaliau mes draugai!

Kai Viltei buvo 7 mėnesiai mūsų namuose atsirado puodukas.

Prieš tai buvau kelis kartus užsiminus kad visai netolimoje ateityje reiktų įsigyti puoduką, nes tikėjausi dukrytę pratinti atlikti reikalus ten gana anksti iki tol kol pradės lankyti darželį (o jį lankyti pradėjo 1.8 m.). Tądien tėtis važiavo į Akropolį ir visai atsitiktinai pamatęs puoduką ėmė jį ir nupirko.

Kai tik puodukas „parvažiavo“ namo pabandėm dukrytę pasodinti ant jo ir... valiooooo, dukrytė padarė sysiu. Bet panašu, jog džiaugėmės tikrai per anksti. Dar savaitę bandėm sodinti, bet kuo toliau tuo labiau Viltė tam prieštaravo. Tada nusprendėme, kad dar per anksti, sugryšime prie šio proceso vėliau.

Kai Viltei buvo 1,4 metų (praeitą vasarą), pagalvojau, jog galėčiau pabandyti atnaujinti draugystę su puoduku. Tik šįkart dukrytė iškart tam priešinosi. Daugiau nesodinau, tik palikau puoduką kambaryje, matomoj vietoj.

Kasdien ji tą daiktą pakilodavo, pamėtydavo, pastumdydavo, trumpam ir atsisėsdavo. Maniau, tegu jį mato kasdien, taip prie jo pripras, o paskui ir naudos pagal paskirtį.

Vėlyvą rudenį kalbėjau su viena iš savo draugių, kurios mergytė dviem mėnesiais vyresnė nei Viltė. Likus porai mėnėsių iki tos mergytės dvejų metukų gimtadienio, draugė tvirtai pasiryžo ir per 3 savaites pripratino dukrytę daryti visus tuos reikaliukus į puoduką. Avarijų, kaip ji pati sakė, keletas buvo, bet tai juk normalu. Aš taip „baltai pavydėjau“, bet paskui galvojau, juk Viltė jaunesnė, tai mes dar turim laiko :) O be to, juk vaikai skirtingi ir nėra čia ko lygiuotis ir versti vaiką daryti tam, kam jis dar nepasiruošęs.

Prieš antrąjį Viltės gimtadienį vėl pabandžiau įsiūlyti puoduką į draugus. Deja, šį kartą irgi nesėkmingai. Tiesa, dukrytė jo jau nebebijojo ir tam nesipriešino, atvirkščiai, galėjo jame sėdėti ilgai ir nuobodžiai. Prisinešdavo žaislų ir sėdėdavo, bet nepadarydavo nieko. Ilgai to neleidau, nes skaičiau, jog nereiktų šių reikalų maišyti su žaidimu. Be to, buvo žiema, namie ne taip jau ir šilta, tai ir nesinorėjo ilgai laikyti nuogu užpakaliuku. Vėl viską atidėjau tolimesniam laikui. Labai graužiausi, kad neišėjo taip, kaip planavau, bet save raminau, jog visi vaikai išmoksta, išmoks ir mano panelė. Tik dar neatejo laikas...

Gegužės mėnesio pradžioje darželio auklėtojos pasakė, kad Viltė labai stebi kitus vaikus (Viltė buvo jauniausia grupėje) ir bando viską daryti kaip jie. Taigi sėda ir ant puoduko, ir dažnai į jį padaro. Namie pradėjus vėl sodinti, kartais padarydavo, kartais ne. Mėnesio pabaigoj įvyko lūžis. Staiga ji pradėjo prašytis puoduko vis dažniau ir į jį padaryti sysiuką.

Ir pasiūlius dažnai sakydavo, kad nori.  Birželio mėn. pradžioj pabandėm nuimti sauskelnes ir nedėti jų visą dieną. Ir ką jūs manot, per visą dieną Viltė į kelnytes padarė tik vieną kartą! 

Sauskelnių daugiau nebenešiojom. Dar dvi savaites kartais padarydavo didelį reikalą į kelnes, o sysių tik 2 kartus. Taigi nesunkiai mes pagaliau susidraugavom su puoduku. Pagaliau galiu atsipūsti nuo sauskelnių, nes dabar dukrytė tik pasako, kad nori sysiuko ir bėga į vonios kambarį, ten, kur stovi puodukas. Nusimauna kelnytes, padaro sysiuką, vėl apsimauna kelnytes ir atbėga atgal pas mus į kambarį. Žinoma, kartais nutinka mažyčių avarijų, kuomet truputis tenka ir kelnytėm, būna kad pačiai nebeišeina jų ir apsimauti. Bet tai smulkmena.

Tiesa, nepaminėjau, jog Viltė yra maža uodegytė ir visur sekioja iš paskos. Žinoma, ėjo ir eina palaikyti man kompanijos kai aš einu į tualetą. Tai, matyt, ilgai stebėjusi (aš jai aiškindavau, ką aš ten darau) mane, vaikus darželyje, su auklėtojų pagalba, o ir atėjus metui, kada suprato kam gi skirtas tas puodukas, ir pajautus kad su sauskelnėm ne taip jau ir gerai, pagaliau susidraugavo su puoduku. Beje, ir ne  tik su juo. Jei esame kur nors svečiuose ar kažkur kitur ne namie, ne bėda, nes noriai reikalus atlieka ir tiesiai ant unitazo.

Dabar  Viltei 2,3 m. ir jau daugiau nei mėnuo vietoj sauskelnių ji dėvi triusikėlius. Sauskelnes vis dar užmaunu nakčiai ir ilgesnių kelionių metu, bet jos jau kuris laikas visada lieka sausos. Taigi artimiausiu metu atsisakysim jų  visiškai.

Specialiai šiam pasakojimui Viltė mielai sutiko trumpai papozuoti :)

Atsinešam savo brangenybę :)

Taip stengiamės padaryti kaku :)

Padarėm...

Viskas, Mamyte, gana! Puodukas yra puodukas, viską padarėm, keliamės, maunamės kelnytes, fotosesija baigta ;)

Blogų konkursas – Mokomės „susidraugauti“ su naktipuodžiu

Netrukus Lietuvoje: Huggies® Pull Ups® sauskelnės-kelnaitės pratinantis prie naktipuodžio!