Mylimas Tėveli...
Tu - mano medžio šaknys,
Mokančios atsigaivinti žemės vandenio čiurkšle.
Tu - mano medžio šaknys, o mama - sula.
Tu - mano paukščio snapas,
Galintis iš laimės susikrauti lizdą po žydra žvaigžde.
Tu - mano paukščio snapas, o giesmė- mama.
Tu - mano vilko iltys,
Ginančios nuo priešo, sėlinančio su mintim pikta.
Tu- mano vilko iltys, letena- mama.
Tu-mano kelio kraštas,
Guodžiantis iš tolo, kai slenku likimo apkulta.
Tu- vienas kelio kraštas, kitas -mama.
AŠ- kūrinys iš jausmo nulipdytas,
Nežinomų pasauliui skulptorių ranka,
Esu begalo laikina.
Ir tirpsta mano dienos laiko saujoj,
O aš vis vien, nes yra
Šešėlis medžio,
Paukštis laisvas,
Vilko kauksmas,
Kelio dulkės,
Kurios lyg kraitį man sukrovė tėtis ir mama....
Mylimas Tėveli, tu nuo pat pirmos akimirkos, kai atėjau į šį pasaulį, palaikei mane, verkei kartu su manimi....
Esu begalo tau dėkinga, kad žaidi su manimi, džiaugiesi kiekvienu mano pasekimu... Kas rytą tau parodau, kaip myliu aš tave, su šypsena veide....
Be galo myliu tave, tėveli mano..
nuostabus vaizdelis 😀
Nuostabios eilės 😀
dekui 😀 🌷
Labai gražūs, šilti žodžiai 😀
Tikrai grazu ir taip nuosirdu viskas 😀
tevelis skaitydamas turejo apsiverkt kaip grazu buvo....
NUOSTABU 😀
kaip gražu 😀