Visada diskutuojame, džiaugiamės savo mažosiomis atžalomis, o aš norėčiau pakalbėti apie sūnų paauglį, apie jo mintis ir elgesį, kai šeimoje atsirado vyras ir netgi brolis.
Jam dabar 14,5 metų. Beveik iki 13 metų gyvenome dviese - aš ir sūnus. Per tą laiką niekada nebuvo namuose jokio vyro, vaikas turėjo tik mamą, ja džiaugėsi ir jam buvo gerai. Niekada nebuvo priekaišto, kur tėtis, kodėl jo nėra.
Bet gyvenimas nenuspėjamas. Ilgai gyvenau viena, antros pusės nelabai ieškojau, visą laiką skyriau darbui ir sūnui. Vienu žodžiu, buvau vieniša mama. Ir staiga, visiškai netikėtai mano kelyje pasimaišė žmogus, su kuriuo lengvai radom bendrą kalbą, pradėjome bendrauti. Santykiai buvo puikūs.
Bet mane visada kankino klausimas - kaip į tai reaguos paauglys vaikas, kuris tiek laiko turėjo tik mamą. Mane kankino baisios mintys, kaip paskyt, kad mama turi draugą. Kaip jis reaguos, kokios mintys bus jaunoje galvelėje?
Mano dideliam džiaugsmui, viskas labai lengvai išsiprendė, net nepamenu, kaip aš jam pasakiau, bet pirmasis mamos draugo apsilankymas mūsų namuose vaikinui padarė gerą įspūdį. Jų bendravimą stebėdavau iš šono ir džiaugdavausi, kad jie randa bendrą kalbą.
Negana to, kad staiga šalia mamos atsirado vyras, sužinojome, kad laukiuosi. Ir vėl man didžiausias rūpestis, kaip vaikui, kuriam ne už kalnų 13 metų, paskyti, kad jis nebebus vienintelis mamai, kad pakeliui į pasaulį dar viena gyvybė auga manyje.
Ilgai svarsčiau, kaip ir kada psakyti, geriau pačiai pranešti, negu išgirs iš svetimų. Kadangi artėjo jo gimtadienis, jis manes paklausė, ką jam padovanosiu gimtadienio proga. Tada ir šovė man mintis ir pasakiau - brolį arba sesę. Aišku, jis pradėjo vaipytis, pasakė, kad nusišneku.
Nebeturėjau kur trauktis, todėl vieną dieną pasisodinau jį ir pasakiau, kad dabar pakalbėsime, kaip du suaugę žmonės. Pradėjau nuo to, kad tas dėdė, kuris lankosi pas mamą, ateis gyventi su mumis, kad jis bus mūsų šeimos narys, kad teks jo klausyti kaip ir mamos, negana to - vasarą tikrai turėsi brolį arba sesę.
Kol aš kalbėjau, jis sėdėjo ir klausėsi, nepasakė nė vieno žodelio. Kas buvo vaiko galvoje, sunku pasakyti, bet vaikui, kuris tiek metų augo tik su mama, o čia staiga ir patėvis, ir dar brolis ar sesė, turbūt sunku buvo viską iš karto suvokti. Taip tą dieną jis nieko ir nepasakė, pakilo ir nuejo. Kitą dieną jis priėjęs ištarė: tai man reikės jį dabot?
Bėgo dienos, mes jau gyvenome trise, mano mintys ir akys visad buvo nukreiptos į sūnų - kaip jis elgiasi, ką jis veikia ar net kalba. Pamažu vis dažniau kalba pradėjo ristis apie kūdikį, kuris papildys mūsų gretas. Visai atvirai pradėjo kalbėti ir sūnus.
Visi linkėjo man dukrytės, o sūnus visada atrėždavo, kad nori brolio. Dažnai girdėdavau, kaip jis sakydavo: o jei verks naktim, o jei eis ir zirs, aš tai jo nežiūrėsiu, kambary užsidarysiu ir jo neįsileisiu. Visa tai girdėdama kazkokią baimę vis turėjau, vis galvodavau, kaip bus realiai atsiradus vaikeliui.
Ir štai atėjo ta diena, kai pagimdžiau jo džiaugsmui - brolį. Mažylis gimė didelis (5560 g), tai įdomiausia buvo brolio reakcija. Vaikas girdi, kad visi kalba, kad kokį didelį pagimdė, o jis klausė klausė ir paskui paklausė - tai kaip tas didelis brolis tilps į tą šiaudinę lovą? Kai grįžau su kūdikiu namo ir jį pamatė sūnus, pažiūrėjo, o paskui teištarė, kad visai jis nedidelis.
Dabar mūsų mažajam 10,5 mėn. ir abu broliai tiesiog vienas be kito negali. Tiesiog džiaugiausi matydama, kaip didysis sūnus dar kūdikį paglostydavo ir vis klausdavo, kada jis šypsosis, kada jis sėdės, kada jis vaikščios.
Bet kada galėdavau jam palikti, išbėgti iki parduotuvės, žinodavau, kad mažylis bus saugus. Nepraeidavo pro šalį nepačiupinėdamas net ir miegantį, o pašnekint tai niekada nepamiršta.
Labai džiaugiausi, kad tokie stiprūs gyvenimo pokyčiai, kurie paauglio gyvenimą pakeitė visiškai, jo nepalaužė, kad vaikinukas išliko stiprus, o labiausiai džiugina, kad du broliukai dobiliukai, tarp kurių beveik 14 metų skirtumas, labai puikiai sutaria.
Dabar dažniausias klausimas, kurį girdžiu iš vyresnio sūnaus: Mama, ką mes darytume, jei dabar neturėtume brolio?
fainuolyte
ui kokia šypsnė 😀
Super 😃 Labai linksma nuotraukytė 👍
As pilnai suprantu,nes pas mane dukrai 16 metu,o sunui 10 men. Tiesiog neatskiriami draugai. Linkiu viso ko geriausio jusu seimai.
Nuostabus straipsniukas.... 🌷 Šaunuolis vyresnėlis 😀 Įsivaizduoju kaip malonu matyti, kai du vaikučiai šitaip gerai sutaria 😉 Sekmės jums 😉 🌷
Džiugu, kad tavo sūnus šaunus vaikinukas ir myli brolį, bei priėmė gyvenimo naujoves be problemų. Numanau, jog didžiuojiesi išauklėjusi šaunų sūnų 😉 Sėkmės jūsų šeimai ir toliau🌷
sujaudino straipsniukas 😀saunuolis dickis,kad labai myli broliuka .sekmes jums
Aciu mamytes,ir pati negaliu atsidziaugti savo vyresniuoju vaiku,kad jis toks stiprus ir broli myli beprotiskai😀netgi kai supyksta mazasis,ar kur susimusa visad pirmas puola paimt ant ranku ir ramint,nes sake nepatinka,kai verkia brolis😀
sveikinu labai grazu ir nuostabu tureti tokia seima😀
straipsiukas išties ir mane sujaudino. protingas jūsų tas vaikinas 😉 tarp maniškių irgi panašus amžiaus skirtumas - 12 m. Kol kas gražiai sutaria, o kaip bus vėliau, tai pamatysim 😀
man rgi asaryte istrysko 😀 saunuolis vaikis, turit grazia seima, labai del jusu dziaugiuosi, sekmes jums 🌷
Vau ... sujaudino pasakojimas 😀, šauni šeimyna Rimut 😀, sėkmės 😀
straipsnelis labai sujaudino 😀 viskas pazystama ir isgyventa😀 saunuole ,mamyte😀 sekmes Jusu seimynai!😀 🌷
apsiverkiau☹labai gražus pasakojimas,mane kankino daug panašių klausimų,nes tarp vaikučių 17metų skirtumas😀džiaugiuosi,kad sesė labai myli broliuką😀
visu pirma nuosirdziai sveikinu sukurus grazia seima 😀 🌷 ir dziaugiuosi,kad pagaliau atsirado tokia situacija su paaugliu..juk nemazai yra tokiu mamu ir seimu,paaugliai nesa ne ka maziau rupesciu,nei kudikiai.sekmes jums paauglystes ir kudikystes laikotarpiuose.