Odė Mažiukui!

Paskutinę savaitę šurmulio kupini namai šį sekmadienį tapo keistai tušti. Šeimyna išsibarstė kas kur. Aš su savo trimis katinais likau tinginiauti fotelyje. Šaldytuvas tuščias, o alkio drakonas reikalauja aukų. Girdžiu kaip virtuvėje kunkuliuoja puodas. Kol neramiai ten vartosi sau grikių maišelis, imu myluotis su Pilvuku.

Bum bum bum – išsimiegojo mano Pilvinis. Pilvas įgauna vis įdomesnių formų. Fotoaparatas po ranka, tačiau formos vis dėl to lieka už kadro. Jame tik apsišvietus balta dėmė.

Bum bum bum – vis dar sveikinasi mano Banginukas. Lengvai prasiskečiu, patogiai įtaisau krūtinę ant pilvo, įsijungiu klasikinės muzikos CD ir švelniai rankomis valso žingsniu šoku per pilvo sieneles.

Akyse prisikaupia ašarų. Tik pati niekaip nesuprantu liūdesio, džiugesio? Atrodo sumišimas. Ar tas mažas žmogutis pasirinkdamas sau namelį pasakė, kad mano širdis pati geriausia? Juk jis pats, niekieno neverčiamas mane pasirinko. Nesuabejojo, ryžtingai ir tvirtai įsikibo ir... tikiuosi mėgaujasi.

Liūdna, nes per vėlai ėmiau mėgautis aš. Vis pritrūkdavau drąsos iki galo įkvėpti to svaigumo ir tą kvapą užprogramuoti savo pasąmonėje, kad ateinančiais metais jį užuodusį vėl prisiminčiau kitaip kvepiantį birželį, kitaip atsiduodantį rugsėjį. Bijojau, kad tas kvapas gali būti netyčia skaudus...

Nerašiau tau, Mažuti, dienoraščio, ir niekada neniūniavau tau lopšinės, net niekada neleidau sau įsisvaigti į laukimą... ar galėsiu tau papasakoti, tau perduoti tai, kaip tavęs laukiau? Visa širdimi... tik mintis grūdau kažkur toliau.

Rankomis glostau tavo namelį, o tu man švelniai atsakai iš anapus sienos. Negaliu patikėti, vis dar negaliu.... manyje auga gyvybė.

-------

Stebuklas gyventi laukime. Ir aš dar noriu tuo pasimėgauti. Mažyli, pabūk pas mane kuo ilgiau... Žinau, kaip nekantrauja tave apkabinti tėtis, bet man taip gera, kai spurdi manyje. Atrodo, esu pati stebuklingiausia būtybė šioje žemėje, nes manyje plaka dvi širdys. Niekada nesijaučiu vieniša, visada galvoju už du... Mažuti, aš tik dabar pradedu įsidėmėti tą stebuklingą kvapą, kad kitą žiemą galėčiau visiems čiauškėti, kaip ypatingai kvepia sniegas, kokią šilumą skleidžia ledas. Mėgaujuosi kiekviena akimirka... aš noriu tiek daug papasakoti, tiek daug tave apkabinti, tiek daug jausti tave savyje...

-------

Aš spėjau pripūsti 5 nosines. Grikiai, sugėrę visą vandenį, jau spėjo ir atšalti, vyšnių arbata tyliai stebi mane dar negurkštelta, katės kažkur išsislapstė po kampus... o tu, mano Žmoguti, nesiliauji kutenti, bumsėti, vartytis, kraipytis, maivytis, tauškėti, klegėti, guostis, juoktis, žagsėti, plaukioti, kutentis. Ak ak ak. Visur tvyro meilė.... širdis kupina to gėrio... noriu pažiūrėti į mūsų kūrinį, laikyti jį apkabinusi priglaudusi prie savo skruosto, bet kartu man taip nepaliaujamai gera visą tą stebuklą turėti savyje...

{smallpic:2}

Nėštukė ir tėvelis laukia savo Mažiuko.

Mano vaikeli, mūsų žmoguti, stebukle, atviromis širdimis tavęs be galo laukėme ir su didžiausiu džiaugsmu priėmėme į savo širdis. Dar nematytas, dar neliestas, dar nepažintas jau buvai MŪSŲ, pats gražiausias, mylimiausias ir laukiamiausias. Tu man esi akibrokštas, netikėtumas, džiaugsmas, svajonių išsipildymas, prasmė, gyvenimas.

{pic:1}

Pilviniui nunėriau antklodėlę.

P.S. Myliu tave.

Evelina