Ten, toli už jūrų, marių,
Tarp eglučių žaliaskarių,
Seneliukas sau gyveno
Ir džiugiai dainas dainavo.
Mat turėjo jis karvutę,
Tokią žalmargę, gražutę.
Karvute senukas džiaugės –
Pieno upėse jis maudės.
Darė sviestą, sūriukus,
Jais vaišino vaikiukus.
Visi stebėjos jo turtu,
Tuo nedideliu ūkiu.
Štai po metų, po kitų
Senukas gavo dovanų.
Mylimiausias jo anūkas –
Tas gerasis Deimantukas –
Atvedė kieman avytę,
Juodą, švelnią kaip katytę.
- Čia, dieduk, tau dovana
Iš širdies tik duodama.
Ir karvutei bus smagiau:
Ės žolytę ji skaniau.
Bus linksmiau ir tau pačiam -
Nereiks vaikščioti vienam!
Ši avytė stebuklinga,
O be to, dar išmintinga.
„Pasipurtyk“ jai sakyk
Ir galvelę pakasyk.
Tai pajutusi avytė
Ims labai keistai kraipytis.
Augs jos vilna dyvinai,
Kad stebėsis net vilkai.
Iš jos nukirptų plaukų
Gausi kojinių šiltų.
Kas tas kojines dėvės,
Bėdų sveikatos neturės.
Avis visur tave lydės,
Jei reiks net kaip žmogus kalbės.
Tad fermoj tavo visada
Bus nuotaika tiktai gera!”
Taip pasakė Deimantukas,
Mylimiausiasis anūkas.
Čia pat priėjo ir Ugnytė.
Jinai atsinešė vištytę.
- Seneli imki vištą raibą,
Ji ateis tau į pagalbą.
Dės kiaušinių ji kas dieną,
Kartais net ir ne po vieną!
Imsi pieną, miltus, kiaušinius -
Galėsi kepti pyragus.
O mes, visi – maži ir ir dideli,
Padėsim dirbti ūky tik linksmi.“
Senukas kraipo žilą ūsą,
Galvoja kaip dabar čią būsią:
„Nejau ši laimė man vienam?
Ne, tebus ji kiekvienam!”
Ir taip nuo seno lig dabar
Jo ferma klesti dar ir dar.
Nereikia turtų didelių –
Pakanka norų vien gerų!
