Nuo kada eiti su vaiku į teatrą?

                 Kokio amžiaus vaiką galima vestis į teatrą? 

Kalbiname Menų spaustuvės viešųjų ryšių koordinatorę ir vieną iš festivalio “Kitoks teatras vaikams” organizatorių - teatrologę Vladą Kalpokaitę. Be to, Vlada - 3,5 metų teatro gerbėjo Dominyko mama.

Kaip manote, ar yra optimalus laikas, kada geriausia pirmą kartą vaiką vestis į teatrą?

Manau, kad yra keletas objektyvių ir subjektyvių momentų (dėl kurios vieningos formulės neišvesime). Galima atsižvelgti į vaiko raidos etapus ir sakyti, kad teatras gali žmogaus gyvenime atsirasti tada, kai jis jau sugeba atitinkamai vertinti aplinką ir t.t. Bet iš esmės viskas priklauso nuo paties vaiko: vieni jau pusės metų visai nebijo nepažįstamos erdvės, daugiau žmonių aplinkui, muzikos ir veiksmo scenoje. Kiti ir trejų jaučiasi nejaukiai. Manau, kad mamos savo vaikus puikiai pažįsta ir neves (neneš)  jo ten, kur jam gali nepatikti. Tik siūlyčiau labai rimtai atkreipti dėmesį į keletą faktorių.

Pirma – spektaklio trukmė. Rimtai pagalvokite, ar išsėdės jūsų teatralas valandą teatre... Optimaliausia spektaklio trukmė ko gera visiems ikimokyklinio amžiaus vaikams yra pusvalandis, 40 minučių daugiausia.

Antra – erdvė. Vis dėlto vaikui jaukesnė yra labiau kamerinė salė, kur scena nėra toli (vadinasi – nebus papildomo įgarsinimo ir viskas geriau matysis) ir aplinkui nešurmuliuos pernelyg daug mažųjų „kolegų“.

Trečia – dauguma teatrų jau išmoko elgtis padoriau savo žiūrovų atžvilgiu ir rašo, kokio amžiaus žiūrovui tas ar kitas spektaklis yra optimaliausias (mūsų festivalio „Kitoks teatras vaikams“ dalyviai tai daro visi). Yra, nors nedaug, kūdikiams skirtų spektaklių, kurių autoriai rimtai įsigilino į mažylių raidos ypatumus ir visus savo spektaklių elementus pritaiko būtent jų galimoms reakcijoms į garsus, tūrius, spalvas, formas ir t.t. Daug teksto turintys, įmantraus siužeto spektakliai tikrai praslys pro dvimečių, trimečių ir gal net kai kurių vyresnių vaikų ausis (čia jau vėlgi mamos turi įvertinti savo mažėlio charakterį), privers nuobodžiauti. Kita vertus, tokiems leliukams skirti spektakliai vyresniems vaikams gali taip pat pasirodyti nuobodūs.

Yra spektaklių, skirtų visai šeimai. Jei tai yra sąžininga nuoroda, toks užrašas turėtų reikšti, kad jie yra sąmoningai daugiasluoksniai ir kiekvienas „sluoksnelis“ bus skirtingai įdomus mažam vaikeliui, jo vyresniam broliui, tėvams ir močiutėms. Vieni stebės detales ir klausysis muzikos, kiti jau suks galvą, kaip visa tai padaryta, treti „pagaus“ subtilesnį humorą. Bet čia gali slypėti pavojus – ar tik nebus taip parašyta vien tam, kad pritrauktų platesnį žiūrovų ratą...

O kad nepatektumėte į pinkles tokių „meistrelių“, kurie ganosi vaikams skirto teatro dirvonuose su vieninteliu tikslu – parduoti daugiau bilietų, į savo pseudo kūrybą neįdėję nei labai daug talento,  nei laiko, nei skonio, labai gerai pasidomėkite, kur ruošiatės eiti. Nuotraukos, spektaklių treileriai, aprašymai tikrai turėtų daug ką pasakyti. Būkite reiklesni ir priekabesni! Klauskite mokytojų ir darželių auklėtojų, kas ten per „Trys paršiukai“, iš kur jie važiuoja, kas per teatras, ką jie dar padarė, kaip tai atrodo... Nes įvairios „chaltūros“ (atsiprašau už žargoną) gali žmogui apnuodyti teatro skonį visam gyvenimui.

Kokius „namų darbus“ tėvai turi pasiruošti prieš pirmąjį vaiko ėjimą į teatrą: kaip rinktis spektaklį, ar būtina prieš tai perskaityti pjesę ir papasakoti ją vaikui?

Viskas priklauso nuo situacijos. Apie spektaklio pasirinkimo kriterijus jau kalbėjau. Informacijos ieškoti dabar tikrai nėra sunku – čia puikiai gelbsti internetas. Dar mamos puikiai moka apsiklausinėti draugių - kolegių.

Pasikalbėti su vaiku tikrai reikėtų. Kad eisite į teatrą, o tai tokia vieta, kur... (čia jau be abejo įsijungia jūsų fantazija). Nuteikite, kad ten bus daug kitų vaikučių ir dar tokių žmonių, kurie jam pasakos pasaką ir dar kažką rodys.

Dėl pjesės – nėra šiais laikais Lietuvoje labai daug spektaklių vaikams, kurie remiasi konkrečia dramaturgija. Bet jei tai, tarkime, yra koks nors „Grybų karas“, mažasis teatralas tikrai labai apsidžiaugs, nuo scenos išgirdęs tai, ką jie vakare skaitė su mama. Taip pat visai smagu atpažinti pasakos herojus. Tik tiek, kad siūlau labiau pasitikėti vaiko vaizduote! Jis gali scenoje pamatyti žymiai daugiau be jūsų mamiško geranoriško „vertimo“ į ausį, nes gal jums visai nebus aišku, kad lazdelė ir ant jos besisukanti lėkštutė yra gėlytė. O jam tai – akivaizdu.

Ką patartumėte šeimai, kai  atėjus pirmą kartą į teatrą vaikas išsigąsta (tamsos, nusileidus uždangai ar garsaus personažo)?

Pirma – per jėgą jo išsigandusio tame spektaklyje nelaikyti. Kitą sykį labiau pasidomėti spektakliu. Aš dar asmeniškai pasidarau atitinkamas išvadas apie spektaklio kūrėjus – jeigu jie nesupranta, kad mažiems vaikams mažoje salėje visai nereikia rėkti dainelių į mikrofonus, o kokia nors papūga tikrai galėtų būti ne tokia kraupiai skarmaluota (ir nelįsti bendrauti su klykiančiais iš siaubo mažyliais), tai gal į jų spektaklius daugiau neverta eiti. O po tokios traumos grįžti į teatrą vėl siūlyčiau po protingos pertraukos, patiems atsipalaiduoti, nenuteikti vaiko kaip prieš karo veiksmus ir geriausia – į kitą vietą, kuri nekeltų tų baisių prisiminimų.

Kokio žanro spektakliai - lėlių, šokio, dramos - tinkamiausi patiems mažiausiems vaikučiams? 

Žanrai, manyčiau, čia tinka absoliučiai visi. Svarbiausia būtent yra ne pats žanras, o kūrėjų supratimas apie savo žiūrovus ir jų estetinė bei etinė sąžinė.

Ačiū už pokalbį.

Sausio 17 -22 dienomis Vilniuje esančioje "Menų spaustuvėje" jau antrą kartą vyks festivalis "Kitoks teatras vaikams". Kokius vaikiškus spektaklius jame pamatysime, apie tai "Mamyčių klube' - artimiausiu metu.

{smallpic:1}