Nepabuvęs lopšelinuku, tapsiu - darželinuku

Kaip ir visiems vaikučiams, taip ir mano sūnui greit ateis metas keliauti darželin. Pripažinsiu, ši tiesa ėmė vis labiau bauginti, kai jau nebebuvo ką galvoti, o tvirtai nutarti, kad teks leisti.

kaip-pasiruosti-vaiku-darzeliui-pasidalinkite-patirtimi-ir-laimekite-prizu

Gyvename už 8 kilometrų nuo to miestelio, kuriame aš baigiau gimnaziją ir kurioje yra darželis. Taigi apie mūsų apsisprendimą nuo pradžių.

Kai sūnus dar neturėjo metukų, man teko savaitgaliais važinėti į paskaitas, žiemą su sūnum būdavo vyras, tačiau jis nebegalėjo išbūti visą dieną, nes laukė darbai, tad tekdavo sūnų palikti močiutei.

Išvažiuodavau anksti ryte, vakare pasiimdavome sūnų ir grįždavom namo, ryte vėl važiuodavom, arba likdavome nakvoti. Prisipažinsiu, buvo sunku, tačiau tas etapas praėjo, o dabar gali tekti važinėti kiekvieną dieną su kitais reikalais, tad nutarėme, kad sūnus jau didesnis, gali lankyti lopšelį.

Bet čia ir bėda – lopšelio nėra, tik darželis nuo trejų metų. Tačiau darželis priklauso mokyklai, o su mokytojais sutariu gerai, tad viena dailės mokytoja pasikalbėjo ir sutarė dėl susitikimo su vedėja.

Nuvykome, pasikalbėjome, užpildėme prašymą. Paklausė, ar su sauskelnytėm, juk dar toks mažiukas, pasakiau, kad dienom nenešiojam, bet būna dar nelaimių, vedėja nustebo, nes sakė atveda trejų ir vyresnius vaikiukus, kurie dar su sauskelnytėm.

Antrasis klausimas „tikriausiai dar maitinti reikia“, ir vėl atsakymas palankus, juk mažiukas jau senokai valgo pats ir nesileidžia maitinamas. Kitas klausimas, ar jau taria žodelius, be abejo, jau ir kelių skiemenų – ateik, matei ir panašius.

Vedėja pasidžiaugė, kad mūsų vyrukas jau toks sumanus ir pasiūlė dar palūkėti iki sukaks dveji metukai, tad prašymą parašėme nuo sausio pirmosios.

Tačiau, jei nutiktų taip, kad anksčiau prireiktų – atvyksime ir pradėsime „susidraugavimo“ procesą anksčiau.

Kalbėjau šia tema su artimais žmonėmis, visi tvirtina, kad adaptacija nebus lengva, ašaros – natūralu, juk mažiukas taip prie manęs prisirišęs, kaip ir aš prie jo...man regis, skaudesnis atsiskyrimas būna mamai, nei vaikučiui.

Visgi daug abejonių trikdo džiugesį, kad sūnui laukia naujas etapas. Ten vaikučiai vyresni, retas yra iki trejų metukų, o jei jį skriaus?

Kita vertus, su vyresnėliais, kurie jau kalba, greičiau vystysis kalba. Žaidimai, vaikų šurmulys, prie viso šito sūnus nepratęs, jis vienas tarp suaugėlių, todėl kartais močiutė jį vadina mažu suaugėliu, nes manieros, elgsena kartais primena trimet5 ar didesnį pyplį.

Kaip bebūtų, žvelgiu į tai optimistiškai, sūnus greitai mokos naujų dalykų, be to, žaidimai su kitais vaikais jam bus į naudą, užsiėmimai su auklytėm – lavins. Man svarbiausia, kad sūnus būtų laimingas. Žinau, pradžia gali būti sunki, tai numatyti nesunku iš prieraišumo . . .

O mūsų „susidraugavimo“ su darželiu planas štai toks:

Kai jau bus aišku, kada tiksliai mažasis žingsniuos darželin, imsime ten lankytis dažnai kartu, būsiu didžiąją dalį dienų su juo, tada imsime pratintis pabūti kiek trumpiau su mama, o vienam, valgysime pietukus, o paskui bandysime ir pietų miegeliui pasilikti. Skamba labai parastai, bet žiūrėsime kaip seksis.

Kadangi sauskelnytės mus jau vis mažiau lydi, valgo jis pats, pavalgęs ačiū pasako, moka pasakyti ko nori, su šiais dalykais problemų nekils.

Ramybės vis dar neduoda ir tai, kad mažiukas susidūręs su kitais vaikais patampa muštuku. Baisoka, kad neimtų ir darželyje muštis, juo labiau žaisliukais nesidalinti. O juk vaikai visada kerštauja, kerta atgal . . . nors bandom kovoti gražiuoju su muštuku, bet nesiseka. Gal darželyje viskas bus kitaip?

Kita maža bėdelė – sūnus papratęs miegoti eiti apie 3 – 4  val dienos. Tiesa, bandom tai ištaisyti, pavalgom pusrytėlių, kai oras jau šiltesnis einame padūkti į laukutį, palaužyti karklo šakučių ožkytei, kad mažiukas gautų gryno oro, „nusilakstytų“, tada ir miegelis ateina lengviau.

Daug gerų, praversiančių patarimų perskaičiau ankstesniuose mamų reportažuose, o štai vieną būdą galiu pasiūlyti ir aš, kuris pravers, jei jūsų mažyliai užsigavę išpučia didelį burbulą ir verkia.

Jei mažiukas užsigavo, parkrito ar panašiai, nepulkite jo myluoti ir guosti, taip dar labiau „skauda“ ir ašaros būna dar didesnės, o imkite ir sakykite „nagi, pažiūrėk sulaužei stalą, ar kitą daiktą, kaip dabar utaisyt, kojytė tai užgis“, tai patitraukiamas dėmesys ir ašaros nejučia dingsta. Taip daro vyro podis su savo mergyte, mes ir šiuo patarimu naudojamės. Padeda.

Prisiminiau, kaip vedėm pirmą kartą į darželį apsižvalgyti, mažiuką domino koridoriuose spalvingi piešiniai, rankdarbėliai. Bet vos tik pamatė tetą, kuri buvo apsirengusi baltai ėmė verkti, lipti žemyn, brautis, nes vargšiukas pagalvojo, kad pas daktarus mes jį vedam, o pastarieji jam baimės šaltinis nuo mažų dienų.

Tačiau „pabendravęs“ su teta, suprato, kad ši nieko jam daryti nesiruošia, ir drąsiai apvaikščiojo kabinetą, apžiūrėjo. Atsisveikindamas neprašytas pasako - ate ir pamojuoja, kas visada tokioms tetoms patinka. Atsisveikino ir su besidarbuojančiom kitom tetom, šios su šypsena išlydėjo ir sakė lauksiančios, kada sugrįš.

Tiesą sakant, nekantrauju ir bijau šio naujo etapo, bet tai neišvengiamai artėja ir reikia laukti optimistiškai, ruoštis tam, nes blogos nuojautos persiduoda ir mūsų mažiesiems.

Tad gero Jūsų mažyliams rugsėjo, kad nebūtų sunku priprasti!