Kuo mažesnis mūsų vaikas, tuo labiau jis priklauso nuo mūsų. Na o jam vis labiau augant, išmokstant atsisėsti, žengiant pirmuosius žingsnelius ir priimant vis savarankiškesnius sprendimus – ir mums, tėvams, užduočių padaugėja. Tuomet ir prasideda pasaka be galo - to neįmk, ten nelipk, nedaryk, nesakyk, negalima.
Pasak psichologės, psichoterapeutės Godos Bačienės, absoliučių taisyklių nėra daug.
“Vaikas žaisdamas ir tyrinėdamas pasaulį, negali gadinti daiktų, skriausti kitų ir žaloti savęs - tai taisyklės, kur vaiką reikia sustabdyti, o visa kita yra tėvų pasirinkimas, kas jiems atrodo gerai ir blogai. Vaikas neturi žinios, kas gerai, kas blogai. Juk kiekvienam suagusiam gali atrodyti skirtingai - valgyti prie stalo ar prie TV yra gerai ir pan. Mes vaikams perduodame savo nuostatas”, - aiškino psichologė.
Unės mama Aušra pasakoja, kad auginti vaiką su nuostata – leisime viską, kas nekenkia jai ir aplinkinimas – atėjo dar tuomet, kai laukėsi savo pirmagimės. Kaip tokia nuostata įtakoja šeimos gyvenimą? Reikia būti nusiteikus eksperimentams ir pokalbiams.
Anot Aušros, ji neleižia dukrytei nešioti stiklinių daiktų, nes jie dūžta, o tam, kad dukra žinotų, kas tai yra - ji sudaužė vieną indą. Nuo tada mažylė pamatė, kas tai yra šukės, ir dabar žino, kas gali nutikti, jei neatsargus būsi su stikliniais indais ir pan.
Kaip teigia psichologė G.Bačienė, mes galime tą tyrinėjimą vaikams suorganizuoti. Pavyzdžiui, laukiate poliklinikoje eilėje, gali būti, kad vaikas lekia prie kitų žmonių, įlenda į vieną ar į kitą kabinetą - trukdo visiems. Tokiu atveju mama ar tėtis gali skaityti vaikui knygutę, žaisti pirštukų ar kitą žaidimą, o gal būsite atsinešę jo mėgstamą žaisliuką ar dėlionę. Bet galite ir lakstyti paskui vaiką, jam liepti neiti, nebėgioti, nedarinėti kabineto durų ir netrukdyti gydytojams. Žinoma, pastarasis variantas niekam nepatiktų - visi būtų suirzę ir pikti.
Beje tai, kad Unei leidžiama viskas – nereiškia, kad mergaitė nežino kas yra pyktis, ašaros ar tie patys vadinamieji ožiukai.
Ribų išlaikymas priklauso tik nuo tėvų. Vaikai bando, jie žiūri mūsų tvirtumą ir tikrina, ar verta tų ribų laikytis. Jei vaikas paprašė vieną, antrą kartą ko nors ir mama sako "ne", bet jei jis paprašė ketvirtą, ir mama, netekusi kantrybės, nusileidžia - tuomet mažylis iš savo patirtoes žino, kad tik reikia stipriai prašyti ir tada mama duoda. Jei po n prašymų kartų mama sako "ne", vaikas bus nusivylęs, tačiau supras, kad "ne" yra "ne".
Nėra vieno recepto, kaip susitarti su vaiku. Visi tėvai apsibrėžia savo taisykles ir nuostatas. Tačiau viena yra labai svarbu tiek tėvams, tiek vaikams - Neleisti vaikams mūsų valdyti. Net ir tuomet, kai vaikams leidžiame viską.
Anot psichologės, trejų ketverių metų vaikas gali išgąsdinti tėvus, juos pergudraudamas - pvz. pasiskųsiu močiutei, išbėgsiu į gatvę, sudaužysiu vazą, tada tėvai to išsigąsta. Vaikas suvokia, kad nereikia suaugusiojo klausyti. Tačiau nereikia leisti vaikui mūsų valdyti, nes saugę geriau žino, kur yra tiesa ir vaikai ilgainiui prie to pripranta.
