„Tas mano vaikas verkia ir verkia...“ – dažnai skundžiais pradėjusių lankyti darželį vaikučių mamos. Tačiau kaip sako ikimokyklinio ugdymo specialistė, ašaros yra gerai, ir jų nereikia bijoti!
Konsultuoja "Šilagėlės" darželio Žvėryne vadovė Danguolė Milašienė, www.silagelesdarzeliai.lt
Naujas gyvenimo etapas
Pradėjus lankyti darželį vaikui tai yra naujas gyvenimo etapas. Mamoms dažnai sakau tokį pavyzdį: kai ateiname į naują darbo kolektyvą, mums, suaugusiems, irgi širdis spurda, nors mes turime gyvenimiškos patirties, atrodytų, žinome, kaip valdyti emocijas, jausmus. O vaikučiams šioje situacijoje labai sunku. Adaptacija pradėjus lankyti darželį būna vidinė ir išorinė. Vidinė adaptacija – kai vaikas savo viduje išgyvena permainas, neparodo to išorėje. Kitas, atėjęs į darželį, garsiai ašaroja, ir tai – išorinė adaptacija. Pastariesiems vaikams adaptacija praeina greičiau, negu slopinantiems savo emocijas ir jausmus. Kai mamos skundžiasi „mano vaikas labai verkia darželyje“, atsakau, kad gerai, jei verkia. Jam reikia išsiverkti, nereikia savyje laikyti jausmų. Išsiverkęs vaikas tampa nusiramina. Būna, kad ryte paliekamas vaikas paverkia, o vakare jau išeiti nenori.
Nesakykite vaikui "Nebijok"!
Visada prašau tėvelių pradedančiam lankyti darželį vaikui nesakyti žodžio „Nebijok“. Tai verčia vaiką suklusti: „O ko aš turiu bijoti? Kas čia bus baisu?“. Sakykite vietoj to: „Būk drąsus“, „Viskas bus gerai“.
Sakote, kad mamas baugina ašaros? Geriau išlieti ašarėles ir nusiraminti, tada ir adaptacija baigiasi greičiau. Sunkiau yra tais atvejais, kai vaikas nerodo savo jausmų, laiko paslėpęs juos viduje, tada kyla jo nervinė įtampa, ir adaptacija yra sunkesnė. Būna, kad vaikas neverkia, bet matai, kaip virpa viduje jo širdelė, kaip jis išgyvena. Tada paklausiu: „Gal nori paverkti? Aš tave apkabinsiu...“
Jausmus linkę slėpti vyresni vaikučiai, kurie pradeda pirmą kartą lankyti darželį. Būna, taip elgiasi nes girdėjo tėvus sakant: „Nebliauk“, „Tu didelis, gėda verkti“ arba „Juk tėvelis ir mamytė neverkia, neverk ir tu“ Netiesa, visi, ir mes, suaugusieji, verkiame. Verkimas – tai ne silpnumas, ir verkti nėra gėda. Leiskime vaikui paverkti, neužgniaužkime jo emocijų, jausmų.
Adaptacija vidutiniškai trunka iki mėnesio
Tėveliai dažnai klausia, kiek užtrunka adaptacija. Manyčiau, apie 4 -6 savaites. Kartais mamos skundžiasi, kad „jau savaitę vaikštom, vaikas verkia, kada tai baigsis?“. Bet juk praėjo tik viena savaitė! Tikroji adaptacija prasideda tada, kai vaikas paliekamas grupėje, be tėvų.
o kaip adaptuotis kai savaite eina bliauna, po to savaite serga, po to vel savaite eina bliauna ir vel serga.... kada bus mums ta adaptacija?!
su dukra taip nebuvo isvedi isvedi budavo va su sunum tenka pazaist stengiuos nenusileist nes jis greit pagauna mano silpnuma. Vakare atsiimu 😃
na mums palygint kazkaip ta adaptacija neblogai iveikta, bet aukletojam inejo, kad gali prasideti asaros po menesio mazdaug, bet labai tikiuosi, kad ir pro sita etapa pralysim😉 nors irgi kasryt vis sako mama, na kad mama pasiliktu, bet kazkaip ieina i grupe ir jau nebereikia nieko, uzsizaidzia. Mums neurologe toki palyginima pasake vakar, labai patiko. Sako taip kaip mes tarkim is mazo miestelio nuvykstam i koki vilniu, taip ir vaikas is namu, savos erdves nuejo i platesni pasauli, darzeli, kur ir zmones kiti, ir erdves kitokios, ir informacijos laaabai daug. Tai sako ner ko tiketis, kad vaiaks iskart kaip niekur nieko jausis, nors aisku buna ir liuks istuaciju, kur vaikai verziasi i darzeli😀 SEKMES visiem vaikuciam, ir kantrybes teveliams!
Taip taip man dukryte irgi sako "tu pabusi", sakau as negaliu buti, visi vaikuciai be mamyciu darzelyje yra. Tuoj visokiu bedu atsiranda ir kojyte, ir rankyte pradeda skaudeti, paglostyti praso. Kad tik laika uztemptu ir as neisvaziuociau...
man lygiai tas pats ryte atsikelia su nuotaika masina vaziuojam sese i mokykla pristatom po to ji i darzeli pereina per ilgiause koridoriu pasakoja ka kur veike tik i grupe is kart (tu pabusi) persirengia ir i asaras ☹ negaliu kaip sunku palikt ☹ niekas nepadeda aukletoja turi atplest nuo koju man ji ☹ Dar gerai kad turi drauga
Kad ir kaip sunku butu, tenka ir man nebekreipti demesio i vaiko asaras paliekant ji darzelyje ☹ Atrodo is namu iseiname su nuotaika, masinoj kalbame, kad pabus su vaikuciais darzelyje ir kai pamiegos ja pasiimsime. Bet tik izengiame pro grupes duris, prasideda isterija 😥 Nieko kito man nebelieka, kaip atiduoti vaika i aukletojos rankas ir iseiti. Uz duru kelias minutes pasiklausau, verkimas pradeda mazeti...