Keletą ilgų mėnesių bendravę su pilvelio gyventoju niekaip nesulaukiate, kada jis pagaliau išvys dienos šviesą, o jūs išgirsite jo verksmą. Tačiau kartu su didžiuoju džiaugsmo kupinu laukimu seka ir baimė – kaip viskas bus, ar iškęsiu, ar gimdymas vyks sklandžiai...
Tad skelbiame naują konkursą, kurį pašventėme gimdymo istorijoms.
–Ar besiartinant kūdikėlio gimtadieniui augo ir gimdymo baimė?
–Ko labiausiai bijojai – skausmo, nežinomybės ir pan.?
–Kaip ją įveikei: ar ilgai tam ruošeisi – psichologiškai ar fiziškai?
–Kas labiausiai tau padėjo tą didžiąją dieną – Tavo vaiko tėtis, mama, artimieji, o gal su viskuo susidorojai viena?
Laukiame jūsų pasakojimų (būtinai nors su viena nuotrauka) apie tai, kaip susidorojote su gimdymo nerimu.
Konkursas vyks iki kovo 4 dienos.
Koks PRIZAS?
Įdomiausių pasakojimų autorei ar autorėms padovanosime žiemos kremą Altermed baby!
{pic:ziemoskremas}
Vaikiškas veido kremas saugo odą žiemą. Jo sudėtyje yra abrikosų aliejaus, D-pantenolio ir vitaminas E. Šios aktyvios medžiagos maitina ir atgaivina odą. Tai hipoalerginis kremas.
As tai gimdyt nebijau tik labai jaudinausi kas ir kaip.Kai uzejo skausmai net nesupratau kas vyksta bet kai nubego vandenys tikrai issigandau bijojau tik tiek kad nespesiu nuvaziuot i ligonine ir panasei.Bet kai jau buvau gimdino palatoj tai nieko nebebijojau .Medikes dziaugesi mano stiprybe kad gimdziau be nuskausminamuju.Sake kad seniai tokiu dalyku nemate.Dziaugiuosi savo sprendimu nes kai pamaciau savo pirmagymi savo suneli pamirsau visus skausmus.Nors ir savaite dorai vaiksciot negalejau gimdyciau mielai ir dar viena jug pati laimingiausia akimirka kai pajunti kai tavo vaikelis isvysta si pasauli,bet mano maziukui tik 3 men reikia sy paugint paskui mastyt apie antra,beto man labai padejo vyro buvimas salia.
As tai gimdyt nebijau tik labai jaudinausi kas ir kaip.Kai uzejo skausmai net nesupratau kas vyksta bet kai nubego vandenys tikrai issigandau bijojau tik tiek kad nespesiu nuvaziuot i ligonine ir panasei.Bet kai jau buvau gimdino palatoj tai nieko nebebijojau .Medikes dziaugesi mano stiprybe kad gimdziau be nuskausminamuju.Sake kad seniai tokiu dalyku nemate.Dziaugiuosi savo sprendimu nes kai pamaciau savo pirmagymi savo suneli pamirsau visus skausmus.Nors ir savaite dorai vaiksciot negalejau gimdyciau mielai ir dar viena jug pati laimingiausia akimirka kai pajunti kai tavo vaikelis isvysta si pasauli,bet mano maziukui tik 3 men reikia sy paugint paskui mastyt apie antra,beto man labai padejo vyro buvimas salia.
Mano visas nestumas buvo sunkus.Pirmi trys menesiai buvo su gresenciu persileidimu,jauciausi labai blogai.Kai praejo ta rizika,pasijutau truputeli geriau.4 menesio nestuma isvaziavau i Vokietija dirbti.Tenai dirbau padaveja,viskas buvo puiku mazdaug iki 6 menesio.Tada prasidejo skausmai,grizau namo.Vaiksciojom pas gydytojus,bet vis mums sake kad viskas su vaikeliu gerai.O man vis buvo sunkiau ir sunaiu vaikscioti.Su diena ir kilo baime,kad nepagimdysiu,kad jai sitaip sunkiai vaikstau kad ir gimdymas bus labai sunkus.Ir isvis net nesitikejau kad isvaiksciosiu visa nestuma.Visi tikejomes kad pagimdysiu anksciau termono,kuris mums buvo paskirtas gruodzio 18diena.31 nestumo menesi isveze mane su inkstu priepoliu.Inkstu patalogija,rado smelio.Pragulejome 10 dienu klinikose,Leido antibiotikus.Kiekviena karta kai leido vaistus,vis buvo didele baime,kad tik nepakenktu vaikeliui.Nors ir gydytojai sake,kad tai vaikeliui nekenkia,bet as vistiek bijojau. Isleidziant is ligonines namo,gydytojai pasake kad dar iki nestumo pabaigos,turesiu gerti antibiotikus.Man reikejo rinktis,gerti antibiotikus ir bijoti kad tai pakenks vaikelius,arba ju negerti ir bijoti kad per gimdyma man gali atsisakyti inkstai....
Geriau as juos neilgai,nepaklausiau gydytojos.Kai nuejome pas gydytoja 38 savaitej,mums pasake kad vaisius labai didelis ir dar daug vandenu yra.As ir vel issigandau kad nepagimdysiu.Nes judejau labai mazai,nes buvo sunku.Raumenys visi atrofafosi.Man daug kas siule darytis cezari.Bet as niekaip negalejau apsispresti.Labai norejau pati gimdyti,bet kartu labai bijojau.Vyras mane vis ramino ir sake kad viskas bus gerai 😀
Pagaliau atejo tas terminas lauktas ir bijotas.Taciau mano mazge vis dar nesibelde.Mus paskyre i dienos stacionara.Nuvyke tenais,suzinojome,padare echoskopija,kad vaikeliui ytariame inkstu patalogija ☹ reikia skatinti gimdyma. Baime buvo neispasakyta,kaltinau labai save del to..
Taciau praejo gimdymo baime ir baime kad nepagimdysiu..Norejosi greiciau viska baigti ir kad vaikelis tik sveikas butu..
Gimdymas praejo labai sklandziai,nebebuvo kada bijoti.Ta paciau graziausia akimrka vyras buvo salia,ir kai musu mergaite isvydo pasauly (palata) 😀 ir kai suzinojome kad jai viskas gerai,sveria 4.250 kg ir yra 60 cm ugio 😃 abu apsiverkem.O as ir visas baimes pamirsau ir skausmus.
Dabar mums jau du menesiai ir savaite.Esam stiprios ir sveikos.Ir jau galvojame apie broliuka :d Nes nieko neriau nuostabiau uz ta jausma,kai tau pirmas,tavo vaiko gyvenimo minutes tau ji padeda ant krutines... 😀 Tada pamirsti viska,visas baimes,skausmus...Ir aplamai viska kas dedasi aplinkui... 😀
Mazutė - beldėsi ateiti trijomis savaitėmis anksčiau, tačiau mano baimė gimdyti ją sulaikė, tad nurimo ir prasidėję sąrėmių skausmai. Ėjo dienos, savaitės, tačiau mažoji ir toliau ramiai gyveno mažame namelyje – mano pilvelyje ir atrodė, kad jai ten taip gerai, jog nebeketina pasirodyti. Supratusi, kad mano baimė gimdyti ją taip paveikė, ir ji pilvelyje užsibuvo per ilgai, teko “gudrauti” su savimi - apgaudinėti kad gimdyti nebebijau, tačiau ir tai nelabai sekėsi - gimdyti vistiek bijojau. Į gimdymo vaidmenį įsijaučiau, kai patekau į ligoninę dėl kūdikio pernešiojimo ir kai gydytoja pasakė “jei nepagimdysi dar šiandien, rytoj ryte gimdysi priverstinai, leisim skatinamuosius”. Kadangi buvau anksčiau gimdziusi skatinamųjų vaistų pagalba ir zinojau, kaip jie veikia, tai organizmas sureagavo savotiskai: tik išėjusi iš kabineto, pajutau, jog greit gimdysiu, tad teko grįšti pas gydytoją atgal. Už kelių valandų mažylė gulėjo man prie krūtinės. Tik gimusi ji pramerkė akutes ir pažvelgė į mane. Šito mūsų žvilgsnių susidūrimo nepamiršiu niekada. Tuo metu atrodė, kad laimingesnės mamos už mane pasaulyje nėra.
Nieko nera nuostabiau uz ta maza butybe kuria tuoj laikysiu savo rankose... Taip raminau save paskutinemis savo nestumo savaitemis,dienomis,valandomis ir galiausiai minutemis....Negalvojau nei apie pati gimdyma,nei apie skausma,nei apie saremius,tik norejau kad kuo greiciau ta diena ateitu!Nes zinojau kad tai pati laimingiausia pimoji mamos diena!
Man gimdyti tik balandzio 7d,bet bijau ir jau pavargau,noriu kuo greiciau laikyti savo mazule ir atsikratyti to pilvuko 😀 nera lengvas tas mano nestumas,tad tikrai pavydziu toms kurioms langvas buvo aryra 😀
Labai bus įdomu paskaityti mamyčiu istorijas 😀
Iš pradžių bijojau,bet paskutinį mėnesį sakiau,kad tik greičiau,o dar vėlavo,nenorėjo mano panelė gimt.Be to,po 9 mėnesių jaučiausi pavargus ir norėjau kuo greičiau sūpuot rankose savo lėlytę😀
ok,aciuks 😀
nieko nerasyk,ten video kodui skirtas laukelis 😉
o ka irasyt i EMBED kodo vieta?
gali spausti šone kur rožiniame fone parašyta tapk mamyčių klubo autore ir ten rašyk ir išsiųsk bus greičiau 😉
O siust elektroniniu pastu reikia?
Parašiau air aš jau seniai tik išsiųst reik 😀
Svarbiausia nesiklausyti tu perdetai baisiu istoriju apie gimdyma is draugiu ar kitu pazystamu. Taip tikrai nebuvo, kaip pasakoja , visos linke savo istorija padramatizuoti. As tokiu istoriju buvau ir prisiklausiusi Is visu pasakojimu nebuvo nei vieno teigiamo, del to pirmo nestumo metu gimdymo laukiau su dideliu nerimu. O kai viskas praejo, pasirodo, kad nera cia taip ir baisu. Dabar laukiu trecio gimdymo ir jokio nerimo nejauciu. Zinau tiktai, kad ta diena patirsiu tikrai dideli dziaugsma, kada galesiu pirma kart paimti savo kudikeli i glebi. Ir kai pasakoju savo istorija dar negimdziusiai draugei, pasakau: kai gims tavo vaikas, suprasi, kad si diena pati laimingiausia tavo gyvenime ir negalesi sulaikyti asaru isvydus savo ilgai laukta "stebukleli"(aisku, tai bus dziaugsmo zsaros)
man irgi nebuvo gimdymo baimes bet jei tektu dar karta gimdyti taj ziauriai bijociau kai jau pamaciau kas per skausmai...
Kad tokios,kaipo baimes,kaip ir nebuvo,visiskai nebijojau,o jar bijosi,ar ne vistiek gimdyt reika,tai jau geriau nusiteikt,kad nebijai ir ruostis tam ivykiui.Gal delto nebijojau,kad vaikelis buvo labai laukiamas.Kai tik gime musu mergyte,as vyrui iskart pasakiau,kad noriu dar vieno,ir stai vyresnelei 1 metai ir 8 menesiai ,o po menesiuko turesim antra stebukliuka,ir tikriausiai,kad broliuka.Jei pries pirma gimdyma gal ir buvo koks jauduliukas,tai dabar as visikai rami,jokios baimes nejauciu.Daug moteru bijo gimdymo skausmu,o as sakau,kad nera ko bijoti,nera jau ten taip skausminga,kad negaletum istverti,o be to medicina toli pazengusi,yra priemoniu,nuo kuriu tikrai jokiu skausmu nejusi.Pirma vaikeli gimdziau su nuskausminamaisiais,ir nors gimdos kaklelis atsidarinejo 11 valandu,as joki skausmo nejutau,tik jau kai prasidejo pats vaiko lgimimas,aisku nuskausminamuju tuo momentu nieks neleido,kitaip ir nepagimdytum,tai tas 20 minuciu tikrai verta pakentet,juk rezultatas gaunasi nuostabus.Mamytes,tikrai neverta bijot,nuo to jums geriau nebus,jei bijosit,tiesiog reikia nusiteikti gerom emocijom ir viskas bus gerai.Sekmes busimom gimdyvem!
suzinojus kad nescia, labai bijojau, dar drauges papasokojo kaip jie gimde,bet dabar nebijau to skausmo 😉, toks didelis noras laikyti savo rankose vaikeli, kad niekas nebaisu.
baisu man buvo visa ta laika iki kol pagimdziau, bijojuaukad labai skaudes ar pati isgimdysiu ir panasios mintys man vis lisdavo i galva, as savo vaikelio neisnesiojau 9 men kaip visos sios mamytes... as savo vaikeli pagimdziau 6men taigi dar gimdymui nebuvau psichologiskai pasiruosi,labai bijojau kad tik mano vaikelis gimtu gyvas. Gimdziau labai lengvai ir pati,is artimuju tuo metu nieko nebuvo salia,bet kai isgirdau savo vaiko pirmaji verksma akyse pasirode asaros....
baisu buvom tik pirmaisiais menesiais,kol apsipratau.o paskui svajojau kad tik kuo greiciau ateitu ta diena kada susitiksim.o dar velavo savaite...tai labai laikiau gimdymo dienos😀