Kadangi tai gana intymi problema, tėveliai neretai vengia apie ją kalbėti arba net užmerkia akis. Tačiau taip elgiantis problema ne dings, o tik didės.
Konsultuoja Marija Vaštakė, „Invito“ psichologė psichoterapeutė
Vaikai nesielgia tyčia
Problema intymi, nes tėveliai vengia kalbėti apie tai, ignoruoja ją, užmerkia akis ir mano, kad problemos nėra. Tėvai dažna gėdinasi, kad vaikutis taip elgiasi. Neretai galvoja, kad elgesys piktybiškas, vaikas protestuoja, nori dėmesio ir taip elgiasi, tačiau aš savo praktikoje nesu sutikusi nė vieno vaiko, kuris taip elgtųsi piktybiškai. Vaikai išgyvena labiau už suaugusiuosius. Tai jautri problema, prie kurios tėvams reikėtų prieiti atlaidžiai ir subtiliai.
Kaip kalbėtis su vaiku, priklauso nuo jo amžiaus
Tarkim, kad vaikas jau buvo išmokęs šlapintis, bet kažkas atsitiko, ir jis vėl pradėjo daryti į lovą. Tai vadinamoji antrinė enurezė, kurios priežastys neretai yra psichologinės. Pirmas žingsnis tėvams – neignoruoti problemos, neužmerkti akių, o pasikalbėti su vaiku. Koks tai bus pokalbis, priklauso nuo vaiko amžiaus.
Jeigu vaikui 4-5 metai , jokiais būdais nebarkite, nesmerkite, tuo labiau taip nesielkite prie kitų vaikų ar žmonių. Parodykite vaikui, kad jis ne vienas, visi susibūrę padėsite įveikti šią problemą. Vaikas tėvų akyse turi pamatyti, kad tėvai jam tiesia pagalbos ranką ir nori padėti.
Tėvai nepyksta, kai vaikas serga
O jei mama mama nusivylusi dėl naktinio šlapinimosi vaiku, kaip jai susitvardyti su savo emocijomis? Į tai reikėtų pažiūrėti kaip į vaiko ligą. Juk jūs nepykstate, kai vaikas suserga sloga ar kita liga. Atlaidžiai reikia pažiūrėti. Tai tokia pati liga, kaip ir bet kokia kita.
Kalbant su vyresniu vaikučiu, 6-7 metų, galima jam pasakyti – „čia nėra nieko gėdingo, ne tu vienas toks, kiti vaikučiai irgi šlapinasi naktį, tačiau ši problemėlė yra tokia, kad apie jį nelabai nori viešai kalbėti, todėl tu nesi girdėjęs. Mes atvirai pakalbėsime su tavimi, kad galėtume drauge tai įveikti“.
Jeigu mama vaiko negąsdina, neparodo, kad nepasitiki juo, neišsako minčių: „tu darai specialiai“. „tu toks didelis ir vėl padarei“, vaikas bus atviras su mumis. Tada bus lengviau išsiaiškinti priežastis ir padėti vaikui įveikti šį sunkumą.
Kai pastebime pirmus naktinės enurezės požymius, jei taip nutiko vieną savaitę kelis kartus, kitą – kelis kartus, mes pasikalbame su vaiku, ir kreipiamės į gydytoją, kad atmestume fiziologines priežastis. Neretai taip gali būti dėl inkstų ar šlapimo sistemos ligų. Jeigu atmetama fiziologinė priežastis, galima ieškoti psichologinės.
Ar galime užbėgti ligai už akių?
Dažniausiai pasitaikančios psichologinės enurezės priežastys - įtampa šeimoje ir tėvų nesutarimas, kai vaikas patiria didelį stresą, stiprų išgyvenimą (pradėjęs eiti į darželį, artimo žmogaus netektis, šeimos nario liga, augintinio netektis. Visi šie dalykai gali išprovokuoja šį sutrikimą. Ši problemėlė gali pasitaikyti daugiavaikėse šeimose, kai tėvai neturi laiko skirti dėmesio vaikui, ir jis išgyvena dėmesio stoką.
Ar gali tėvai patys išsiaiškinti priežastį?
Jei nebarsime, negėdinsime vaiko, galime išsiaiškinti. Kartais tėvai mano, kad jei sugėdins vaiką, problema išsispręs. Ne , ji gilės. Jei pasikalbėsime ir paklausime, dėl ko taip nutiko, vaikas gali pats gali papasakoti,. Kai tėveliams nepavyksta išsiaiškinti priežasties, atėjus pas psichologą naudojame žaidimo terapiją, kai žaisdamas vaikas nejučia „išsipasakoja“.
Kiekvienas naktinės enurezės atvejis yra individualus, ji gydoma priklausomai nuo to, kokia priežastis. Jei ji fiziologinė, medikamentais, jei psichologinė - psichoterapija. Priežastys gali būti ir abi, tada gydymas kombinuotas. Kiek tai užtrunka? Nuo kelių mėnesių iki metų, o kartais - ir ilgiau.
