Mūsų tėtis, atėjus grybų sezonui, niekada nepraleidžia progos surengti sau nepakartojamą išvyką į mišką. Taigi nubudęs anksti ryte jis jau pasiima krepšį, pasiruošia ir atsisveikinęs su mumis išskuba į mišką.
O man belieka tik laukimas ir, pripažinsiu, baimė dėl erkių, jų bijau paniškai, bet dabar kalba ne apie tai...
Pripažinsiu, iš manęs grybautoja - menka, atitrūkstant nuo žmonių miške jaučiu baimę pasiklysti, o kam patinka grybaujant, kai lipa "ant kulnų"? Tikrai niekam... vyras vienintelis, kuris pasiūlo į mišką, bet dar kol kas per maža mūsų mažylė, kad galėtume keliauti kartu...
Taigi ir tądien štai kokių grožybių sulaukėme:)
Argi ne gražuoliai?:)
Pripažinsiu, kai taisydama grybukus radau ir tokius mažiukus, pirmiausia toptelėjo mintis - iš kur mūsų tėtis turi tiek kantrybės? Dar gerai reiktų pabalvoti, ar aš pati nepatingėčiau tokių mažiukų grybukų atsitūpti ir nupjauti - jie buvo super mažyčiai... (na kiti čia ir išrauti):)
Grybukus marinuoju žiemai - virdama viską bendrai 2 kartus ,labai skanu atsinešti žiemą iš rūsio ir paskanauti šių miško gėrybių..
Grybavo tėtė Tomas
Autorius - mama Erika
jazus kaip norec svieziu grybu tik kad amno vyras nemegsta grybaut visaj jau koks :/
😀
as ir megstu grybaut, saunuolis tetis kad netingi prigrybaut seimai skanestu😀