Ne viena šeima skundžiasi, jog vieną dieną jų mažylis ima muštis. Ne tik apkulia bendraamžius smėlio dėžėje ar vaikų darželyje, bet ir, pavyzdžiui, nei iš šio nei iš šio, nei iš to trenkia mamai.
Konsultuoja psichologė psichoterapeutės Rūta Bačiulytė
Kartais vaiko mušimasis yra normalus jo raidos etapas, kurį išgyvena daugelis šeimų. Tokiu atveju svarbu žinoti, kad jis praeina bei tinkamai sureaguoti, jei taip nutinka.
Psichologė psichoteraupeutė Rūta Bačiulytė „Mamyčių klubui“ sakė:
„Tam tikrame savo raidos etape beveik kiekvienas vaikas pamėgina muštis - pabando fizinę jėgą panaudoti savo artimiausiems žmonėms, bendraamžiams. Tai tarsi savo ribų išbandymas - kiek aš galiu, o kiek negaliu. Jei kalbame apie besimušančius kūdikius ir metų, pusantrų ar dvejų metukų vaikus, – tokie mažyliai nėra suvokę, kad „štai čia baigiuosi aš, ir tai yra kito žmogaus kūnas“. Kartais jie suvokia kitus vaikus kaip daiktą, negyvą gamtą, todėl mušimasis jiems neatrodo kažkas blogo. Tai – normali vaiko raida.
Tokiu atveju tėvai turi atkreipti mažylio dėmesį: „man skauda“, „broliukui skauda, atsiprašyk“, „paglostyk“. Tokiu būdu tėvai parodo, kad vaiko ribos baigėsi, čia yra kitas žmogus, kuriam skauda, kai šitaip elgiamasi. Tėvai tarsi parodo, kaip reikia elgtis“ – sako specialistė.
Kas kita, jeigu toks vaiko ribų bandymas užsitęsia, ir laikui bėgant, vaikas tebesimuša. Tada reiktų ieškoti gilesnių to priežasčių bei pagalbos būdų.
