Močiučių džiaugmelis, mamos paukštelis

Mūsų Saulutė turtinga seneliais: dvi močiutės, diedukas, dvi prosenelės ir du proseneliai, ir net gi proprosenelis. Žinoma, Saulė dar ne su visais susipažino, bet anksčiau ar vėliau tai padarys.

Ar Saulytė močiučių numylėtinė? Be abejonės. Juk tai pirmoji jų anūkutė.

Yra toks R. Skučaitės eilėraštis:

Kas gera, kas šilta —močiutė. Kas glosto, kas glaudžia — močiutė.

Močiutė — tai pasakos ilgos, raudonos uogelės ant smilgos,

Gėlių daigeliai sužėlę, lėlyčių margi drabužėliai… Močiutė — mamytės mama. Močiutė — namų šiluma.

O kokia ta mamos mama? 

 Pati jauna mama, auginanti dvi mažas mergytes ir, kaip visos močiutės, nestokojanti patarimų.  

Turinti begalinę aistrą rankdarbiams...

Tai būtina paminėti, nes jos dėka vakar į mūsų šeimą atkeliavo naujas narys: balta meškutė su monograma SAULĖ STELLA, kimšta sinteponu ir vyšnių kauliukais, pasipuošusi šilkine skarele. Taigi lepinama Saulė mielomis dovanomis nuo mažumės (foto autorės).

Saulė šia gražuole labai džiaugėsi. Nebuvau mačiusi, kad taip susidraugautų su kokiu žaislu. Iš tos laimės iškart ėmė ragauti naująją draugę.

Su prosenele (mamos močiute) Saulė sutaria puikiai. Pedagogė nestokoja lavinamųjų žaidimų, o mažylė gero humoro jausmo :) Štai kaip vyksta žaidimai su žaislais... O sako, kad lengva iš kūdikio saldainį atimti...

Negalima pamiršti ir tėvelio mamos.

Kaip J. Degutytė rašė:

Ant močiutės kelių baltas gulbių sostas. Ir užmiega vėjas ant močiutės kelių.

Ant močiutės rankų volungėlė gieda, volungėlė gieda ir žibuoklių keras.

Ant močiutės lūpų pasakos gyvena apie stiklo kalną, apie aukso žiedą.

Ši močiutė pasakų sekėja, dainelių dainuotoja. Ji Saulutę pažindina su gamta, nes upliai puoselėdama savo daržo karalystę, neretai kartu pasiima ir anūkėlę.

Visos močiutės ypatingos, visos padeda. Tėčio mama mums padeda tada, kai atsiranda skubių reikalų ir dukrutė negali vykti su mumis.

Valentino dieną

Per egzaminų sesiją

Kraustantis

Kai vykome atostogauti, močiutė važiavo kartu.

Kol anksti rytą Saulei maudytis vanduo buvo per šaltas,  o tėveliai jau  džiaugėsi ežeriuku, močiutė palaikė kompaniją anūkutei krante.

Kad ir kaip mylėtume savo mamas ir savo kruopelių močiutes, promočiutes kas kart paprašius pagalbos pasilikti su mažyte skubame atgal, nes jokios močiutės meilė ir rūpestis neatstos mamos rūpesčio. Jokia močiutė taip nejaus anūkėlio nerimo kaip jaučia mama ir tėtis.

Visuomet grįždama pasiimti Saulutės prisimenu E. Selelionio eilėraščio žodžius: 

Mano mažutės dienos — Saulės anksti myluotos, Tarsi laukų purienos — Ryto rasa apklotos.

Dar visiškai neilgas Mano pačios takelis. Aš — kaip bitutė — pilkas Mažas mamos paukštelis.

Lai debesėliai renkas, Lai nepiktai grūmoja — Švelnios mamytės rankos Mano dienas globoja.

... kuriuos dar ir dabar mamos dieną kiekvienas mūsų galėtų užrašyti ant atviruko.