. Kuo tu vardu ir kiek tau metukų (gal mėnesių)? Papasakok, kaip tėtis su mama tau išrinko vardą - ar tai buvo lengva, sunku, kokie buvo variantai, kodėl galiausiai pasirinko šį vardelį? Ar tai įvyko dar kai tavęs laukėsi, ar jau tau gimus?
Sveiki! Aš esu Gabrielius, man jau metukai ir trys mėnesiukai!
O mano varduko istorija štai tokia:
Kai mamos pilvelyje gyvenau paskutinius mėnesiukus, mano mamytė eilinį kartą skaitinėjo vaikučių vardynus. Gal Matas, Emilis? Vėjas gražiai skamba. Ir staiga Ji stabtelėjo ties vienu vardeliu... Tai buvo tai, ko Ji taip ilgai ieškojo! Ji rado paprastą, dažnai girdimą varduką, tačiau be galo širdžiai mielą ir labai prasmingą. Tokį be galo ypatingą, vienintelį ir nepakartojamą! Nes tai bus Jos vaiko, ypatingo ir nepakartojamo stebuklo vardelis...
- Štai sūneli, - tarė mamytė, glostydama pilvelį. - Būsi Dievo karys, o Dievulis bus Tavo stiprybė...
( Gabrieliaus vardo reikšmė " dievo karys, dievas mano stiprybė" )
2. Kokiame nėštumo laikotarpyje tu gimei, kokiame mieste ir gimdymo namuose?
Gimiau 38-39 nėštumo savaitę, Lazdijų ligoninėje.
3. Kuo vardu tavo mama ir tėtis? Ar jie patenkinti savo vardais, kuriuos jiems davė jų tėvai, o gal norėjo juos pakeisti?
Mano mamytė vardu Jolanta, o tėtė, vardu Rytis. Jie džiaugiasi savo vardais, jie juk tokie gražūs ne tik skambesiu, bet ir reikšme - rytas ir žibutė. Argi ne gražu?
4. Berniukas ar mergaitė? Gal tėveliai sakė tau, ko visgi labiau laukė ir kokia buvo jų pirmoji reakcija, kai paaiškėjo, kad bus BERNIUKAS?
Iš tiesų, tėveliai slapčia svajojo apie dukrytę, nes berniuką jau augino ir iki pilnos laimės trūko tik mergytės... Bet Dievulis manė kitaip... :)
Kai nėštumas ėjo į pabaigą,mamytė, iki šiol nežinojusi kūdikėlio lyties, pradėjo jausti, kad po širdim nešioja dar vieną sūnelį. Tas žinojimas buvo toks stiprus ir nenusakomas, kad nebedrįso net abejoti savo nuojauta. O kai vienos echoskopijos metu gydytojas nuojautas patvirtino, mamytė galutinai suprato, kad svajones apie mielą,trapią lėlytę,pūstus sijonėlius ir pinamas kasytes teks pamiršti. Bet visgi Ji suprato ir tai, kad nesvarbu, gimtų berniukas ar mergaitė, svarbu tik ,kad gimtų sveikas. Ir apskritai, kad reikia dėkoti Dievuliui, kad suteikė tokią dovaną, džiaugsmą ir palaimą, nes vaikai ir yra didžiausia Dievo dovana, laimė ir džiaugsmas. Ir nieko nėra svarbiau. Jie tarsi gyvenimo variklis, stimulas gyventi ir eiti į priekį. Jie - mūsų gyvenimo gėlės...
Taigi tėveliai suprato ir priėmė tokią valią. Tebūnie taip, kaip Dievulis norėjo...
5. Ar tėvai įsivaizdavo, kaip augins ir auklės tave - savo sūnų? Ar tai atrodė sunku, o gal priešingai - labai paprasta?
Kadangi šeimoje nebuvau pirmagimis, tėveliai nei bijojo, nei jaudinosi kaip reikės auklėti dar vieną savo atžalą. Jiems atrodė, kad jie jau pakankamai patyrę,kad žinos ką daryti susirgus vienokia ar kitokia liga, žinos kada, kaip ir ką pasakyti, o kada tiesiog apkabinti ir pasakyti MYLIU...
6. Berniukų ir mergaičių priežiūra skiriasi. Kaip su tuo susitvarkė tavo tėvai, ar nekilo jokių problemų?
Nepaisant gražių tėvelių norų ir to, kad šeimoje nebuvau pirmagimis, kilo nemažai rūpesčių ir problemų. Ir vėl tėveliai darė tas pačias klaidas, kurių manė nebedarys... Vėl pasakydavo tą, ką mano nebesakys...
Nes niekada nėra lengva auklėti ir prižiūrėti mažą žmogutį, į jį dedant daug lūkesčių, kai patys auklėtojai nėra tobuli. Vaikai -kaip maži veidrodėliai. Jie mokosi iš tėvų, juos kopijuoja ir atkartoja. Tik šast ir kažkas išlenda... Kažkas, kur reikia susimąstyti,kad galėtum tobulėti pats ir auklėti kitą.Taip ir mūsų šeimoje, auklėjam ir mokomės vieni iš kitų. Kartais mažas iš didelio, o kartais ir didelis iš mažo...
7. Kokios spalvos vežimėlį pirko tėveliai - neutralų ar "berniukišką"? Kiek tai buvo svarbu?
Kadangi tėveliai visada svajojo apie du vaikučius, visas užgyventas brolio " turtas" atiteko Man, tame tarpe ir vežimėlis. Kadangi jis buvo neutralus, tad ir problemų nekilo jokių.
8. Ar tėvai laikosi principo: berniukams - mėlyna, mergaitėms - rožinė spalva? Kokios spalvos rūbelių turi daugiau? O gal turi ir melsvų, ir raudonų ir kt. spalvų?
Kol kas rožiniais rūbeliais tikrai nerengia, bet turiu drabuželių visų vaivorykštės spalvų. Kartais tampu stilingu vyruku, dėvinčiu liemenę su peteliške. O kartais pasipuošiu raudonu megztiniu, ir dar brolio šlepetes bandau " prisiderinti" . Rengiamės pagal nuotaiką ir skonį. Mano tėveliai labai to nesureikšmina, ne spalvose juk esmė.... Jei vaikutis jaus tėvelių meilę, šilumą ir rūpestį, jam gerai bus bet kokios spalvos vežimėlyje. Ir nebus svarbu, megztinis geltonas ar mėlynas.
9. Ar turi tipinius, berniukiškus žaislus? Parodyk ir papasakok, su kokiais ypač mėgsti žaisti. O gal turi ką nors iš "mergaitiškų" žaisliukų? (lėlės, vežimėliai ir pan.) Jei neturi - kodėl, jei taip - parodyk ir juos.
Turiu daug ir įvairių žaisliukų: ir tipinių berniukiškų, ir įvairių, loginį mąstymą skatinačių. Turiu keletą didelių mašinų, beveik tokių didelių kaip Aš!
Bet smagiausia ta, ant kurios galiu atsisėsti ir būti vežiojamas. Ech, kaip tada būna smagu...
Labiausiai mėgstu žaisti su kamuoliais, taip smagu juos mėtyti ir gaudyti. O kartais ridenti, ar net sviesti iš visų jėgų!
Dar turiu draugą Tomuką ( lėlė kūdikis), kartais su juo draugaunu, o kartais netgi jam pavydžiu, kad sėdi ant mano medinio arkliuko...
Ypač mėgstu žaisti su brolio daiktais, ten tikras rojus: tiek mašinyčių, kareivėlių, tankų ir šautuvų, kad pamatęs nežinau nė ka pirmiausia griebti! Ir kas svarbiausia, greit mane iš to rojaus atitraukia, nes vis dar bandau paragauti tų puikiųjų žaisliukų...
Nieko, kai paaugsiu, žaisim ir kariausim abu su broliu!
10. Suaugusieji mano, kad draugystės kaip tokios tarp vyrų ir moterų nebūna. Bet vaikystėje viskas juk kitaip. Ar turi draugų tarp mergaičių? Ar daug turi, kaip dažnai matotės, ką žaidžiate kartu ir pan.?
Deja, čia pasigirti negaliu. Prieš mergaites aš nenusistatęs, mėgstu bendrauti, bet viena bėda, negyvena nė viena panelė arti manęs, o ir giminėje kol kas dar nėra pusseseryčių. Taip kad su panelėmis aš bendrauju trumpai, bet man jos labai įdomios. Stebiu jas ir joms šypsausi, draugauti noriu!
11. Ar turi sesutę/broliuką? Jei taip - kuo jie vardu, kiek metų? Paklausk tėvelių, kokių skirtumų jie pastebėjo augindami sūnelį ir dukrytę, o gal jie patys turi brolių ir seserų?
Turiu broliuką, vardu Arianas. Jam 8 metai, jis pats geriausias mano draugas! Tėveliai juokiasi, kad esame skirtingi, kaip diena ir naktis. Iš tiesų,daug kas stebisi, kad vienos šeimos vaikai tokie skirtingi.
Mane apibūdina kaip labai aktyvų, garsiai reiškiantį emocijas, mėgstantį pasimaivyti , kai yra žiūrovų. Esu viskuo besidomintis, labai smalsus ir imlus vaikas. Jei valgom, tai noriu pats imti šaukštą, o ne būti maitinamas. Jei žaisti, tai pats mesti, o ne gaudyti. Valgau viską, kas valgoma. Tikras vyras privalo gerai maitintis. Namuose pilna mano juoko ir klegesio. Esu gyvas sidabras, kaip sako mano seneliai.
O štai mano brolis Arianas tikra mano priešingybė. Iš prigimties ramus, santūrus, galintis vienoje vietoje žaisti ilgai ilgai, tvarkingas. Tačiau jautrus,labai išrankus maistui.Ypatingai saugoja savo žaisliukus, priešingai nei Aš, mažasis padauža. Man tik paduok ir nebematysi, buvo ir nėra :)
Štai kokie mes broliukai dobiliukai, labai panašūs išore, bet tokie skirtingi vidumi...
Tėveliai puikiai supranta, kas per dalykas brolis , mamytė net du turėjo, o tėtė turi brolį ir seserį.
12. Paklausk tėvelių, kokie buvo jų santykiai su tėvais - gal kartu gamindavo valgyti, eidavo pasivaikščioti, žaidė šachmatais ir kt?
Tėvelių santykiai su jų pačių tėvais buvo neblogi,darnūs. Mama mokėsi gaminti iš savo mamos, ji ją mokė namų ruošos darbelių. Tėtis padėdavo, kai reikdavo pagalbos ruošiant namų darbus, kai reikdavo pasakyti protingą, pamokančią mintį ar griežtesnį žodį. Kai broliai nuskriausdavo, vėlgi bėgdavo pasiguosti tėveliui.
Tėčio autoritetas buvo mama, ji jam patardavo, kai reikėdavo patarimo, paguosdavo, kai būdavo liūdna. Iš tėčio mokėsi vyriškų darbų, kalbėdavosi, diskutuodavo.
13. Atsiųsk nuotraukų, kur esi tu ir tavo šeima!
Susipažinkit, čia mano šeimynėlė !
O čia su savo geriausiu draugu, broliu Arianu
Su mamyte
