Milu milu spust, prie širdelės glust...

Štai ir mes nusprendėme papasakoti apie savo senelius Vytautą ir Petrą ir močiutę Angelę, kuriuos labai labai mylime ir kurie myli Danielių, nes tai visiems pirmasis anūkas.

"Milu milu splust, prie širdelės glust, uodegyte kus kus kus" - štai kaip senelis Vytautas visada apsikabinęs myluoja Danieliuką ir kužda į ausytę.

Gaila, kad tų meilių apsikabinimų dabar juntame retai, nes senelis gyvena Ispanijoje. Tačiau, kai susitinka su savo anūku, tai dūksta iki išprotėjimo. Jis visai nesibaido pakeisti sauskelnes (aišku laaabai dažnai jos būna uždėtos atvirkščiai), kai mamytės ir tėvelio nėra šalia padaro valgyti ir pamaitina, migdo, netgi padainuoja lopšinę...

eina pasivaikščioti, supažindina su Danieliui dar paslaptingu pasauliu...

kartu atranda daug pramogų, tik jiems suprantamų...

kartu kilnoja štangą...

linksmai švenčia gimtadienius...

pliuškenasi jūroje...

ir daro milijonus kitų smagių, nuoširdžių, linksmų, paprastų ir stebuklingų, juokingų ir rimtų dalykų. Norint tai suprasti, reikėtų vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Liudniausia būna, kai reikia išsiskirti ilgesniam laikui, tada seneliui akyse suspindi ašaros, bet ir išsiskyre stengiamės dažnai susiskambinti ir pasidalinti Danieliaus pasiekimias.

Štai ir močiutė Angelė, tikras angelas sargas, nes yra laaabai rūpestinga.

Gal net ir šiek tiek per daug, nes pastoviai laksto anūkėliui iš paskos ir laiko už rankos, bijo, kad neparkristų, nenukristų, neužsigautų (nors jis jau puikiai vaikšto). Netgi mes (jo tėveliai) gauname velnių, jei kartais nenužiūrim ir Danielius pagauna zuikį.

Pastoviai siūlo valgyti, bijo, kad neliktų alkanas nei sekundei. Dėl Danieliuko net pradėjo imti naminį pieną, ieškoti, kur nusipirkti naminių kiaušinių, kad sveikai maitintųsi. Taip pat rūpinas ir jo laisvalaikiu, ištraukia iš spintelių visokiausiu puodų ir samčių, kad anūkas galėtų surengti savo orkestrą.

Kkartu važinėjasi dviračiu, o Danielius padeda jai apsidirbti darbus: paneša kibirus, sudeda (o dažnai ir išvbarsto) visokias sodo gėrybes, palaisto, paskina (kai reikia ir nereikia) gėles. Labai labai myli vienas kitą, ir reikėtų pamatyti abiejų šypsenas ir žvilgsnius, kai vienas kitą pamato.

Yra ir dar vienas senelis.

Tačiau jie bendrauja, kaip aš pasakyčiau, "inteligentiškai". Kalbasi retai ir tik apie rimtus reikalus. Galbūt taip yra, nes senelis nemoka elgtis su tokiais mažais vaikais, nežino, ką su jais veikti ir užmiršo, kaip jais rūpintis.

Sakysit nemyli, bet netiesa, jis tą meilę išreiškia netiesioginiais būdais: duoda pinigėlių sauskelnėms, net atidarė sąskaitą banke Danieliaus vardu, suranda visokių senų mamytės daiktų, kuriuos naudojo vaikystėje ir juos atrestauruoja. Tikiuosi, kad kai paaugs anūkas, atsiras bendros kalbos ir taps neišskiriami.

Tai štai kokie skirtingi Danieliaus seneliai ir močiutė.

P.S. Yra ir kita močiutė, tik deja, ji nei bendrauti, nei matyti Danieliaus nenori