Mes esame DALMANTINAI

Susimąstau. Mintyse peržvelgiu visas perskaitytas knygas ir net negaliu pasakyti, su kuriuo personažu galėčiau sutapatinti savo dukrytę.

Paklausite, kodėl? Atsakysiu, kad mes kiekvieną vakarą skaitome dažniausiai ne po vieną pasakaitę ir prieš pasakos skaitymą ar po skaitymo  dirbame: spalviname tos knygelės personažus, pasidarome kaukes, karūnas ar tiesiog ūselius ar nosytę nusipiešiame ant veiduko su priemonėmis, kurios nusivalo su Huggies servetėlėmis ar pasigaminame dėlionę.

O dabar pacituokime pasakaitę iš Jurgos Sakalauskaitės knygos „Smagiosios Pelytės Smaiytės istorijos“ (www.pelytesmailyte.lt).

„Vieną dieną Pelytė Smailytė sumanė paplaukioti laiveliu. Diena buvo labai graži, nors pamažu kilo vėjas. Antinas Gagas, nuomojantis laivelius, įspėjo:

– Tik neplaukiok ilgai, po pietų žada audrą. Bus pavojinga. Dar apsivoši su visu laiveliu.

Bet Pelytė Smailytė įspėjimų neklausė ir išplaukė į tolimiausią ežero salą. Po pietų dangus pradėjo grėsmingai temti. Mato Pelytė, kad bus bėdos: pradeda pūsti stiprus vėjas, lietus pliaupia tarsi iš kibiro. O kailiukas jau šlampa nuo lietaus. Vėtra ima mėtyti mažulytį laivelį ir nešti jį salos link. Pelytė net apsidžiaugė: ,,Priplauksiu prie salos ir pasislėpsiu tarp medžių.“ Bet paskui suprato, kad laivelis per greitai plaukia: tuoj tuoj atsitrenks į pakrantės akmenis.

– Ajajajajajai! – suspiegė iš baimės pašiurpusi vargšelė, o laivelis – bum, triokšt, bambariokšt – ir sudužo. Smailytė, peršlapusi iki trumpiausio plaukelio, pačią paskutinę akimirką vos vos suspėjo iššokti lauk ir išbristi į krantą.  Ten, po nugriuvusiu senu medžiu, rado sausą vietelę ir susirangė.

– Ką aš dabar darysiu? – dejavo Pelytė, bet paskui prisiminė, kad kišenėje turi mobilųjį telefoną. Net spygtelėjo iš laimės. Greit išsitraukė ir patikrino, ar veikia. Nors ir šlapias, aparatas linksmai pyptelėjo. Pelytė tuoj pat surinko pagalbos numerį – 112. Atsiliepė budėtoja Šarka. – Budėtoja Šarka klauso. Kuo galėčiau jums padėti?– Sveiki. Jums skambina Pelytė Smailytė.

Mano laivelis sudužo prie tolimiausios ežero salos, aplinkui siaučia audra, aš neturiu maistelio ir negaliu sugrįžti namučio. Gal galėtumėte man pagelbėti?– Taip, Pelyte. Tuojau pat į salą išsiųsiu gelbėtojų būrį, o tu nepadėk ragelio ir papasakok man, kaip jautiesi.– Aš labai išsigandusi ir sušlapusi, bet nieko neužsigavau. Ir dar labai noriu valgyti, – šiek tiek nurimusi pasakė Smailytė. – Nesijaudink, Pelyte, – atsakė jai Šarka. – Gelbėtojų būrys jau pakeliui į salą. Aš jiems įdėjau gabalėlį sūrio, kad galėtum pasistiprinti, ir šiltą antklodę, kad sušiltum.

Smailytė labai apsidžiaugė ir nurimo. Ji susirangė po medžiu ir ėmė laukti gelbėtojų. Pagalvojo, kad laivo šeimininkas Antinas Gagas buvo teisus. „Kitą kartą reikės klausyti protingų gyvūnėlių. Gali būti, kad kiti kai kuriuos dalykus išmano gerokai geriau nei aš – mažytė Pelytė“, – taip begalvodama Smailytė užsnūdo.

Po kurio laiko Pelytė nubudo nuo šūksnių saloje. Kažkas storu balsu šaukė:

– Pelyte! Smailyte! Kur tu?!

Iš pradžių Pelytė išsigando, nes nesuprato, kas vyksta. Paskui prisiminė gelbėtojus. Tad išlindo iš po medžio ir pradėjo juos kviesti:

– Aš čia, aš čia!

Po valandėlės prie jos prišliaužė gelbėtojų vadas Ruonis Lygnugaris, įsupo Pelytę į šiltą antklodę, padavė gabalėlį sūrio ir nunešė į didelį gelbėtojų laivą, kuriam nebaisios jokios audros.

Netrukus Smailytę pargabeno į krantą. Čia jos laukė išsigandęs laivelio šeimininkas Antinas Gagas. Pamatęs, kad Pelytė sveika ir gyva, labai apsidžiaugė, bet tuoj pat ir nuliūdo: juk jo laivelis buvo sudaužytas.

– Bus tau, Pelyte, manęs neklausyti, – pabarė Smailytę Gagas. – Ką dabar aš darysiu? Nebeturiu laivelio, nebegalėsiu jo nuomoti kitiems turistams, nebeužsidirbsiu pinigėlių... Nebegalėsiu nei valgyti nusipirkti, nei už elektrą sumokėti, nei į kiną nueiti... Kaip bus?

Pelytė atrodė labai susigėdusi. Tik staiga ji kai ką prisiminė:

– Klausyk, juk tavo laivelis buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų?

– Buvo, – atsakė Gagas. – O kas iš to?

– Ir aš ne tokia jau neišmanėlė. Nepatikėjau, kad bus audra, bet žinau, kad gali gauti pinigėlių už jos padarytas bėdas. Nusipirksi medžiagų, o aš padėsiu tau pastatyti naują laivelį.

Išdžiūvusi ir sušilusi Pelytė padėkojo gelbėtojų būriui ir susitarė su Antinu Gagu, kad jau nuo rytdienos ateis į laivelių dirbtuves ir pradės darbus.

Eidama namo Pelytė galvojo: „Na, ir nuotykis. Kaip gerai, kad žinojau pagalbos telefoną 112, kad gelbėtojai mane taip greitai surado... O galėjo baigtis gerokai liūdniau. Galėjau paskęsti arba nežinoti, kaip išsikviesti gelbėtojus. Tada visą gyvenimą būčiau turėjusi toje saloje praleisti, grauždama tik šakneles ir ilgėdamasi draugų, kurie nežinotų, kas man nutiko. Taigi gerai, kas gerai baigiasi.“

Perskaičiusios pasakaitę kibome į darbelį. Dukrelės paklausiau, kuris jai personažas labiausiai patiko ir kuriuo ji norėtų būti. Išgirstu atsakymą, kad pelyte. Idealu. Kią dieną mes spalviname šios knygelės personažus

Ir pasigaminame pelytės ausytes bei nusipiešiame ant veiduko pelytės nosytę ir ūselius.

Tampame tikromis Pelytėmis, tik dabar iškyla klausimas, o gal mes ir charakteriu artimos šiam personažui? Ieškoti ilgai nereikėjo: dukrelė, kaip ir Pelytė nelinkusi paklausyti, ką jai sakau – neina vakare miegelio, vis sakydama, kad nenori miegelio ir paaiškina, kad ryte lengvai atsikels, nors būna atvirkščiai.

Būna draugiška ir visiems linkusi padėti: po valgio sudeda lėkštes į kriauklę, susilanksto savo drabužėlius, batukus ir kitus daiktelius pasideda į spintą, mamai ir tėtei atneša paprašytą daiktelį, rūpinasi katinėliu ir šuniukais.

 Gal dėl to mums patinka pasakaitė „101 dalmantinas“? Darome dėlionytę iš paprasčiausių paveikslėlių, kurių gausu internetinėse platybėse. Tik reikia du vnt atsispausdinti ir vieną sukarpyti.

Dar spalviname.

Juk šuniukai pasižymi draugiškumu, nuoširdumu ir ... kartais netvarka t.t. ar mes nepanašūs?

Dar galime save tapatinti su zuikučiu.

Zuikių mokykla

Šimtas zuikių susirinko, net žalia girelė linko. Pakalbeję, pasitarę, jie mokyklą atidarė.

Ir zuikienė nuo Vyžūnų, leido mokslan savo sūnų.Zuikė triūsė, maudė, prausė ilgaūsį  ilgaausį.Siuvo kelnes ir liemenę, o liemenėje kišenę.Kepuraitę jam uždėjo ir mokyklon palydėjo..Jis - kuprinę ant pečių ir nurūko takučiu.Bėga zuikis, žydi gėlės, čiulba ulba volungėlės.Argi oras ne puikus? Bėgtum lėktum į laukus!Neviliokit, nevalia! Ir nukūrė pievele.Pabėgėjęs atsidūsta. Mato didelį kopūstą.Oi, broleli ilgaūsi, kaip gi tu nevalgęs būsi?Zuikis lapą nusilaužė, nusilaužė ir sugraužė.Prisivalgęs zuikis sėdi... Gera būtų pailsėti...Ir zuikutis mikliai dumia pamiegoti į pakrūmę.Šildė, kaitino saulutė, o pavėsy zuikis pūtė.

Zuikis Puikis tol miegojo, kol Sargiukas nesulojo.Zuikis - strykt, akis pramerkė ir pamatė piktą Sargį.Zuikis spruko nuo Sargiuko ir kaip rūko, taip nurūko.Pabėgėjęs dar truputį, mato, atslenka laputė.- Sveikas, Zuiki, kur bėgioji? Gal pašoksim klumpakojį?- Neturiu aš laiko, sese, nes einu i pirmą klasę.- Valandėlę patrepsėsi ir į klasę dar suspėsi!- Lape snape, nevilioki! Ar tu moki zuikių šokį?- Šen, zuikuti, mes pašoksim, patrepsėsim ir išmoksim!- Tebūnie, kaip tu sakai! Gal pažaisim neilgai?..Pasikvietę senį ežį, griežt armonika paprašė.Juodas varnas dūdą pūtė, smuiką čirpino lakštutė.Pilkas vilkas būgną mušė - net giružė ošė, ūžė.Zuikis šoko, ūsą raitė. Šoko trypė laputaitė.Šoko, trypė - op op op! Mato - saulė vakarop!Dūmė zuikis iš lankos, neišmokęs pamokos.

Kitą rytą jis pirmasis jau sukiojosi prie klasės.Pamokas išmokę puikiai susirinko klasėj zuikiai.Sėdi klasėje po du, rašo zuikiai be klaidų.Susigūžęs zuikis sėdi: gal nekvies atsakinėti?..Jis kamputy susiriečia. Mokytojas jį pakviečia:Paskaityki, ilgaausi, apie žvirblį ir kaliausę!Zuikis Puikis net iškaito, kad knygelės nepaskaito...Visą dieną vakar šoko ir skaityti neišmoko.- Zuiki Puiki skeltanosi, pasimokyk - tai žinosi!Mokytojas raito, suka Zuikiui Puikiui dvejetuką.Zuikis žiūri į dienyną ir galvelę panarina.Sėda jis į savo vietą, ašaėlė ūsais rieda.Daug zuikučių, daug mažų, juokias: "Zuiki, negražu!"Zuikis Puikis bus kitoks - nesimokęs jis nešoks.Bus patenkintas tėtukas Zuikio Puikio dešimtukais.Zuikių klasėj aš lankiausi ir mačiau ten ilgaausį.Zuikis mokosi gerai. Pasakyk, kaip tu darai?

(E. Mieželaitis)

...juk ir mano  dukrelė dažnai atsako, kai ko paprašau, kad "ji nemoka, o moka mama", ji šiandien nedarys, "nes nenori", neis miegoti, nes "negraži lovytė", o "gražus žaidimas", kurį jau mamos manymu, žaidžia per ilgai...

Dar galėčiau tapatinti su Pagranduku, nes labai tyra ir nežino, kad būna ir ne tokių gerų žmonių...

Dar ji man atsakė, kad save tapatintų su morka, bet, deja, argumentų neišgirdau, o man nekyla minčių, kodėl taip mano.