Mažasis virtuvės šefas

Rokas su manimi virtuvėje praleido ir vis dar praleidžia nemažai laiko. Ir nieko nuostabaus, juk du metus su juo praleidome kartu namie, kur nori nenori tenka suktis ir virtuvėje.

Aš esu iš tų mamų, kurios leidžia vaikui virtuvėje eksperimentuoti. Aišku pirmiausios pažintys būdavo štai tokios:

Aš leidavau kraustyto kelias lentynas ir aiškindavau, kur puodas, kur dangtis, kur formelė, kur šaukštas, kur "bliūdas". Tuo pačiu galėdavau paprašyti ką nors paduoti, Rokas tikrai neatsisakydavo paadėti:

Vėliau sukdavosi virtubėje kartu su rankšluostuku, jei reikėtų ką pavalyti ar patikrindavo, ar liko tėčiui vakarienei ko nors, ar reiks eiti vėl gaminti:

Puodai karšti visada būdavo tik antroje eilėje, leidavau kartu su manimi prisitraukus kėdę žiūrėti, kaip verda sriuba ar makaronai, vyresniam jau leisdavau tuos makaronus sudėti į puodą.

Nuo kokių trijų metukų, o gal net anskčiau jam jau tekdavo virtuvėje kai kurie darbai - plakti kiaušinį, maišyti tešlą blynams. Jokių ypatingų receptų, tiesiog eiliniai darbai virtuvėje, o džiaugsmo būdavo į valias:

Aišku turime ir tradiciją - kepame sausainius - vaikas dalyvauja visur, ypač tešlos kočiojime ir sausainių išspaudime bei puošime:

Taip pat gana anksti leidau su priežiūra naudotis peiliu - ne itin aštriu, nesmailu galu - tokį ir dabar vadiname Roko peiliu - leisdavau tepti sviestą, pjauti duonytę, sūrį, ir galiu pasidžiaugti, kad pavargus vakarais mažasis mus nustebindavo savo gamybos sumuštiniais:

Beje leidavau ne tik prisėti ruošiant sumuštinukus šventėms, bet ir serviruoti stalą - kuo puikiausiai dėliodavo servetėles, šakutes, puodukus lėkštutes - ir užsiėmimas, ir mamai nauda (beje nieko nekeisdavau, palikdavau jo suruoštą - vyrukas labai didžiuodavosi):

Na o nuo 5 metų jau ir manęs kartais nebeprileidžia prie gamybos procesi, kai gamina savo firminį žele :) nuo pradžios iki galo!