Viskas prasidėjo, kai man buvo kažkiek mėnesiukų. Mama sako, kad dveji su puse, bet man atrodo, kad daug seniau...
Miegojau ramiu kūdikišku miegeliu, sapnuodamas angeliukus, plazdenančiais sparneliais ir tik jaučiu... Jaučiu, kad šalia manęs kažkas šiltas ir švelnutis prisiglaudė. Taip pirmą kartą pamačiau Bobo...
Nuo tada mes tapome neišskiriami. Tiesa, reikia paminėti, kad vardą meškiui daviau, kai suaugau ir tapau didelis, turėdamas 2 metus. Taigi meškis buvo visada kartu, visada miegojome kartu, keliavome kartu. Net brolis norėdavo pamiegoti su mano meškiu (o gal su manimi)...
Vėliau pas mane su kiekvienos tetulytės apsilnkymu atsirasdavo ir kiti meškiai. Aš juos tapydavau ir visaip kitaip linksmindavau,
bet likau ištikimas savo Bobo, ir miegojau išskirtinai tik su juo... Neseniai, na pasak mamos, rudenį - jis dingo. Iškojau namie, rėkiau iki užkimimo (kviečiau), prašiau brolio pagalbos
ieškojau urvuose
ir radau balkone padžiautą nabagiuką už ausiukų... Kaip aš džiaugiausi suradęs savo draugą.
Ta begėdė mama sugalvojo išskalbt. Nuo tada mes nesiskiriame.
Aš jau esu didelis, man dveji metai ir net devyni mėnesiai. Esu Matas ir pasiruošęs ginti savo Bobo, net ir nuo švaros... Tik nieko nesakykite mamai
Bai...
Fotokonkursas „Mano šeima ir meškutis“
DIDYSIS PRIZAS
Kelios šeimos bus apdovanotos pakvietimais į „Raganiukės teatro“ miuziklą „Skraidantys meškučiai“
www.raganiuke.lt
