Daugelyje pasaulio šalių naujagimiams dar gimdymo namuose patikrinama klausa. Jei randama pakitimų, vaikas siunčiamas konsultuotis pas specialistus ir jam stengiamasi kuo greičiau padėti.
Konsultuoja VU Vaikų ligoninės Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriaus Klausos tyrimų poskyrio gydytoja otorinolaringologė Jekaterina Byčkova:
Kokia yra pagalba šeimai, kuri ką tik išgirdo diagnozę, kad jų vaikas neprigirdi arba yra visai kurčias?
Reikia skirti klausos sutrikimus. Dauguma jų yra laikini, po tam tikrų ligų, pavyzdžiui, po slogos, ausų uždegimo, ir tie sutrikimai praeina savaime, reikia gydyti minėtas ligas - infekcijas, operuoti adenoidus.
Kita dalis vaikučių, turinčių klausos sutrikimų, turi juos nuo gimimo, jie yra įgimti ir dažniausiai genetinės kilmės. Jeigu klausos sutrikimas yra nuo gimimo, vaikas neprigirdi arba yra kurčias, jokių vaistų, atstatančių klausos nervą, nėra. Pagalba vaikui - klausos aparato uždėjimas, o jeigu neprigirdėjimas ypatingai didelis arba yra kurtumas, implantuojamas kochlearinis implantas. Pagalbos vaikui tikslas – kol vaikas yra visai mažas ir jo smegenys aktyviausios (taip būna pirmaisiais mėnesiais), duoti smegenims garsų, lavinti jas girdėti garsą, jį atpažinti ir sudaryti sąlygas vaiko kalbos vystymuisi.
Dėl to daugelyje pasaulio šalių tikrinama visų ką tik gimusių naujagimių klausą (ji tikrinama otoakustinės emisijos būdu). Atrenkami tie naujagimiai, kuriems gali būti klausos sutrikimų, jie toliau tiriami. Kuo anksčiau klausos sutrikimas nustatomas, ir padedama vaikui, tuo geresni rezultatai.
Jei klausos sutrikimas nustatomas anksti, iki pusės metų, vaikui uždedamas klausos aparatėlis, jis pradeda lankyti specialius užsiėmimus, taip pat daug dirba su tėvais namuose. Jei vaikai visiškai kurti, arba stipriai neprigirdi ir klausos aparatai nepadeda (vadinasi, nesusiformuos vaiko kalba), rekomenduojama kochlearinė implantacija.
Ar yra nustatytas amžius, iki kada galima daryti kochlearinių implantų operacijas?
Anksčiau buvusios retenybe, tokios operacijos dabar dažnesnės, matomi geri jų rezultatai. Jeigu vaikas gimė būdamas kurčias, tai yra, įgimtas kurtumas, rekomenduojama išoperuoti vaikus iki dviejų metų amžiaus, kad būtų geriausi rezultatai. Tačiau yra vaikučių, kurių klausa iš pradžių buvo nebloga, jie neprigirdėjo ir todėl nešiojo klausos aparačiukus, bet laikui bėgant klausa pablogėjo, ir aparatai nebepadeda girdėti. Tokiu atveju kochlearinius implantuos galima implantuoti ir vyresnio amžiaus vaikams.
Taip pat būna, kad vaikas gimė girdintis, jis kalbėjo, tačiau susirgo sunkia liga (arba patyrė traumą) ir apkurto. Tokiais atvejais implantaciją galima atlikti vėliau, ir suaugusiesiems. Amžiaus limito nėra.
Gal galite papasakoti, kas atliekama operacijos metu?
Kochlearinis implantas yra dviejų dalių – viena dalis yra pats implantas, įdedamas į vidų operacijos metu, ir išorinė dalis – kalbos procesorius, jis nešiojamas už ausies. Užausio srityje atliekamas pjūvis ir kaule padaromas įdubimas, kad patalpintume implantą. Otochirurgas eina į vidinę ausį, atveria ausyje esančią jos dalį - sraigę, ir įstumia elektrodą į vidų. Operacijos metu stebima, kaip veikia implantas, ar jis veikia. Tada ausis uždaroma, iš viso operacija trunka apie 1,5 -2 valandas, kartais - iki 3 valandų.
Praėjus mėnesiui po operacijos implantas įjungiamas ir uždedamas už ausytės specialus aparačiukas - procesorius. Jis nešiojamas už ausies, panašiai kaip klausos aparatas: jame yra mikrofonas, į jį patenka garsas, tada garsas paverčiamas elektriniais stimulais ir per magnetą, ritę, odą, anteną pakliūna į vidų - operacijos metu įdėtą implantą. Iš pradžių garso pajungiama nedaug, ne tiek, kiek mes girdime, ir stebima vaiko reakcija. Vėliau pamažu nuolat pastiprinamas garsas. Vaikas girdi aplinkos garsus, kalbą. Tačiau reikia nuolatinio darbo su vaiku, lavinti jį, rodyti garsų pasaulį. Už ausies esantis procesorius nešiojamas nuolat, jis nusiimamas tik vaikui miegant ir maudantis.
Ar galima sakyti, kas su implantu vaiko raida bus tokia pat gera, kaip ir girdinčio vaiko?
Mes to tikimės. Jeigu vaikas gimė sveikas, išnešiotas, turi tik vienintelį klausos sutrikimą, jokių kitų negalių, ir kai jam laiku atliekama operacija, o tėvai yra motyvuoti ir dirba su vaiku, tada tikimės, kad vaikas iš moks girdėti, kalbėti ir lankys įprastą darželį ir mokyklą.
Yra tam tikra vaikų dalis, kurie be klausos sutrikimo turi papildomų bėdų – cerebrinis paralyžius, neišnešioti vaikučiai, tada darbas su jais būna sudėtingesnis. Mūsų tikslas – pastebėti vaiko neprigirdėjimą ar kurtumą kuo anksčiau, padėti jam ir duoti maksimalias galimybes toliau augti ir tobulėti. Tačiau šeima, auginanti tokį vaiką, turi labai daug dirbti.
Kodėl pasitaiko atvejų, kai tėvai bijo implantuoti vaiką?
Pati kochlearinių implantų sistema naudojama jau apie 50 metų, tačiau išpopuliarėjo paskutiniaisiais 10 metų. Per šį laiką pats implantas smarkiai pasikeitė, gerokai patobulėjo jo techninės galimybės. Dabar su implantu galima girdėti grojant muziką, girdima raiški kalba.
Pasikeitė diagnostinė aparatūra - mes dabar klausos sutrikimą galime pastebėti labai anksti, naujagimiams ir kūdikiams. Anksčiau tokių galimybių nebuvo, klausos sutrikimai buvo nustatomi vėliau, kai kalbos sutrikimas buvo didelis. Dėl šios priežasties pirmieji implantuoti vaikai nepasiekė tokių gerų rezultatų, kaip galima pasiekti dabar, be to, nebuvo žinoma, kaip su jais dirbti. Pati operacija visada yra nežinomybė, todėl natūralu, kad tėvai prisibijo jos.
Mamyčių klubas
Gal yra mamyciu su sia bedele susidurusiu?