Mano tėtis man - sielos draugas

Artėja dar viena nuostabi šventė... Tai visų mūsų numylėtų tėvelių diena! Man galvelės nereikėjo ilgai sukti, kaip pradžiuginti tėtį, nes jis šiuo metu Švedijoje, ne kaži ką jam ir sugalvosi...

Ah, tiesa... nusiūsime jam mamytę! Taip taip, aš čia visiškai rimtai ir nė kiek nejuokauju... Mūsų mamytukas jau turi bilietą ir šį sekmadienį išvyksta. Taip pat dovanų tėveliui pridedu ir filmuką, kurio mama nelabai nori vežti, nes pamačiusi ėme verkti ir, jos manymu, "kam skaudinti tėčiui širdelę, jei dar ilgokai negrįš..."

O aš manau, kad reikia... Aš noriu, kad jis žinotų, kaip jį stipriai myliu, nors ir taip žino!

Mano tėtis - labai rimtas vyras...bet ir labai mėgsta erzintis, o kadangi aš taip pat mėgstu pasierzinti, dažnai susiginčijame ir rodome savo ožius vienas kitam, bet nieko baisaus tiesa? Kartais pyktis - sveika!

Bet kai jis išvyksta, mane graužia sąžinė... vis mąstau "Juk galėjau nusileisti, galėjau nesipykti, kodėl taip, o ne kitaip ir t.t", nes kai jis išvyksta, aš jo laaaaabai greitai pasiilgstu...

Ir iš tiesų, kai artimas žmogus iškeliauja kur nors ilgesniam laikui tu tik tada supranti, koks jis tau iš tiesų reikalingas, koks jis tau svarbus ir kaip tu jį myli...Nes kai jis būna visada šalia, tu neįvertini tai, ką turi...ir tai tikrai tiesa...

Su tėčiu kartu mes praleidome labai daug laiko, jis mane išmokė daugybės gyvenimo gudrybių, jis mane išmokė mylėti gyvenimą tokį, koks jis yra, su visais privalumais ir trūkumais...Jis mane išmokė važiuoti dviračiu!

Ir man buvo nė kiek nebaisu nugriūti, susitrenkti, nes aš visada jaučiausi saugi ir vis dar jaučiuosi saugi būdama šalia jo...  Mano tėtis man - sielos draugas...  Aš į tėvelį panaši ne tik savo išore, bet ir visu vidumi... Galbūt todėl esame labai artimi...

 Štai čia dar vienas mano eilėraštukas tėčiui, kurį parašiau 2010.01.30, kai jis jau buvo per ilgai užsibuvęs savo "antruosiuose" namuose...

Mes laukiame!

Lauke lėtai krenta sniegas...

Jo daug, labai daug...

O tu, kaip visada,

Kaip ir kiekvieną žiemą,

Palieki mus vienus....

Man liūdna, bet aš nepykstu!

Ne ne, tikrai nepykstu...

Taip reikia, aš suprantu...

Tu stengiesi dėl mūsų...

Man sunku, mums sunku...

Bet tau juk dar baisiau...

Tu toli, tau liūdna

Tu vienas, be artimų žmonių...

Sugrįši dar negreit, bet tu sugrįši!

O mes kaip visada, lauksime tavęs,

Sušilusiom širdim ir šypsenom veide!

Galėčiau apie savo tėtį rašyti iki begalybės, bet jūs nesuprasite, kaip stipriai aš jį myliu, nes kitiems aš šito parodyti nemoku, aš nemoku perteikti savo jausmų kitiems,  o man to ir nereikia... svarbiausia, kad tai žino jis... Mano tėvelis žino, kaip aš jį myliu!

Štai čia tas trumpas filmukas...

Ačiū tiems, kurie paskaitė ir

Sekmės!

Dovilė (doovvile)