Iš Ventos vidurupio žemumoje įsikūrusio miesto – Mažeikių kilusių Jūratės ir Remigijaus Pleinių šeimoje auga dvi itin skirtingos, bet ypatingos seserys: 6 metų Sofija ir 17 metų Ugnė.
Savo verslo kelią gimtuosiuose Mažeikiuose pradėjęs ir sėkmingai žengiantis juo Londone verslininkas prisipažįsta, kad pats didžiausias jo turtas yra vaikai: "Myliu savo dukras labiau nei ką kitą pasaulyje ir turiu atvirai prisipažinti, kad jaučiu kaltę, negalėdamas skirti joms pakankamai dėmesio ir apgobti rūpesčiu, kurio jos vertos. Pagrindinis mano gyvenimo tikslas – išugdyti jas dorais ir gerais žmonėmis, ir jeigu man tai pavyks – mano egzistencija šioje žemėje nepraeis veltui..."
Miegalius tėtis
Ugnę ir Sofiją skiria visas dešimtmetis, tačiau jų požiūris į tam tikrus dalykus ar gyvenimo reiškinius dažnai sutampa. Į klausimą: kas yra tavo tėtis, suskuba atsakyti mažoji šeimos atžala: "Mano tėtis visą laiką dirba ir yra didelis bosas, o kai jo nebūna biure, tuomet bosas esu aš." Ugnė šiuo klausimu mielai talkina seseriai ir nedvejodama priduria: "Tėtis yra finansų specialistas, ir jis labai daug dirba. Neįmanoma apibrėžti kada prasideda ir baigiasi jo darbo diena ar savaitė.‘‘ Valdingas, rimtas ir ambicingas verslininkas namuose tampa visiškai kitu žmogumi: "Darbe jis kur kas rimtesnis, susikaupęs, susirūpinęs, o namuose – tiesiog tėtis. Grįžęs namo po darbo ilsisi, žiūri televizorių arba miega‘‘, – atvirauja Ugnė. "
Taip, taip! Tėtis namuose būna kitoks. Darbe jis daug kalba telefonu, daro darbus, susitinka su žmonėmis, o namuose jis tik žiūri televizorių arba miega", – priduria jaunėlė.
{smallpic:1}
Didžioji paslaptis
Visuomenėje vyrauja požiūris, kad "turtingų tėvelių‘‘ vaikai mėgsta girtis, tačiau visos „teorijos“ subliūkšta kaip muilo burbulas, kai paklaustos, ar jų draugai žino, kas yra jų tėtis, abi labai sutrinka ir tik po kelių minučių tylos paaiškina: ,,Nežino. Aš jiems nesakau, nes tai yra paslaptis. Jeigu manęs kas nors paklaustų, aš nesakyčiau. Tik vienai draugei galiu pasakyti, nes mes kartu einame į mokyklą‘‘, – dėsto Sofija. Ugnė patikslina: ,,Apie mano tėčio verslą žino tik mano vaikinas. Kiti draugai to nežino, nes mes tiesiog nekalbame apie tokius dalykus. Neklausinėjame vieni kitų apie tėvus. Draugus renkuosi ne pagal jų tėvų profesiją ar finansinę padėtį, o pagal asmenines savybes ir bendrus pomėgius.‘‘
Skaičiuojam pinigus
„Mama tik kartais, o tėtis visada man duoda pinigų. Viską, ką paprašau, tėtis nuperka. Kai mamos ir tėčio nėra – einu pas sesę. Ugnė visą laiką man duoda pinigų. Kartais aš turiu jų savo kišenėje, nes atneša dantų fėja. Padedu po pagalve dantį ir man tada fėja palieka 10 arba 5 svarus. Aš juos visus išleidžiu. Perku daug žurnalų apie dainininkes ir drabužius. Man patinka puoštis. Labai daug drabužių turiu. Nežinau, ar mano draugai turi daugiau, nes aš jų neklausiu, ir jie manęs neklausia‘‘, – aiškina Sofija. Tačiau Ugnė nėra tokia išlaidi ir teigia vertinanti tai, ką jai duoda tėvai, be to, linkusi pati patenkinti savo poreikius: ,,Man tėvai duoda daugiau visko nei kitiems mano bendramoksliams ar draugams, bet mano draugai niekuomet nepavydėjo ir to visiškai nesureikšmino. Dabar aš dirbu ir turiu savo pinigų, o tai yra itin malonu. Mano amžiaus jau nelabai gražu prašyti iš tėvų kišenpinigių.‘‘
Popierinės gėlės ir slapti troškimai
Nors verslininkas kiekvieną laisvą akimirką stengiasi praleisti su savo dukromis, o prieš kelias dienas surengė Sofijai išvyką prie jūros, mergaitės trokšta būti su tėčiu kur kas dažniau: ,,Daugiausia laiko būnu su mama ir tėčiu. Kartais mes kur nors važiuojame, dažniausiai į gimtadienius. O jeigu būname namuose, tai su mama iš minkšto popieriaus darome rožes. Tėtis su mumis to nedaro, nes tada dirba arba miega‘‘, – neslepia jaunėlė.
Ugnės akis akimirksniu užtemdo šešėlis: "Daugiausia laiko praleidžiu su mama ir Sofija, nes tėtis labai daug dirba ir grįžta labai vėlai. Jis tikrai per daug dirba. Aš labai norėčiau dažniau jį matyti namuose ir leisti su juo laiką. Jeigu galėčiau rinktis: turėti mažiau pinigų ar dažniau matyti tėtį, net nedvejodama pasirinkčiau tėtį, bet yra kaip yra. Toks yra gyvenimas ir nieko čia nepakeisi. Laisvalaikiu stengiamės kuo daugiau laiko praleisti visi drauge, nes to laiko turime labai mažai. Kelis kartus per metus keliaujame atostogauti arba aplankyti senelių Lietuvoje.‘‘
Šokoladinis pyragas
Užduodami klausimą apie verslininkų vaikų laisvalaikį, daugelis tikisi išgirsti pompastika apipintą monologą apie prabangias jachtas, nuosavą kino salę, skrydžius sraigtasparniais ar naujoviškus ir tik jiems prieinamus žaislus. Tačiau išklausius seserų pasakojimus sugriūva visi mitai ir stereotipai:
,,Su draugais mes einame į lauką ir žaidžiame visokius žaidimus. Labiausiai man patinka toks žaidimas, kuris vadinasi ,,It‘‘: kai vienas bėga ir tave sugauna, tada tu turi kitus gaudyti. Man patinka žaidimai, kai reikia bėgioti ir laipioti. Namuose aš visada stoviu ant galvos. Kartais žaidžiu su Kruzu. Pametu jam kamuolį ir jis labai juokingai žaidžia: bėga, bet nepagauna kamuolio, tada aš bėgu ir ant jo šoku. Dar būnu su sese: dieną po vakar mes ėjom į kiną ir apsipirkti. Man patiko filmas, nes buvo labai juokingas, visi juokiamės visą laiką. Jeigu nereikėtų eiti į mokyklą, aš visą dieną žaisčiau kompiuteriu žaidimą ,,cooking‘‘ (liet. „gaminimas“ – aut. past.), nes man patinka gaminti valgyti. Vieną kartą su mama kepėm du pyragus: vienas su uogomis buvo labai skanus, bet su šokoladu buvo nelabai skanus‘‘, – krykštauja Sofija.
Mažakalbė Ugnė priduria: ,,Su draugais mes dažniausiai einame į kiną ar parką. Ant grotelių kepam kepsnius ar važinėjamės dviračiais. Mano laisvalaikis lygiai toks pat, kaip ir daugelio mano bendraamžių.‘‘
{smallpic:2}
Laimės paieškos
„Aš esu pati laimingiausia! Tik man visą laiką reikia atsikelti. Visi sėdi, o aš turiu visą laiką atsistoti ir kažką daryti. Aš turiu sutvarkyti savo daiktus, negaliu sakyti, kad netvarkysiu, nes vis tiek tėtis su mama sakys, kad turiu pati sutvarkyti‘‘, – skundžiasi mažoji. ,,Aš taip pat esu laiminga, bet galėčiau būti dar laimingesnė. Negaliu paaiškinti kodėl, tik jaučiu, kad galėčiau būti dar laimingesnė. Mūsų šeima laiminga tada, kai nesipykstame. Pastaruoju metu kyla nemažai konfliktų dėl mano mokslų. Kartais mane erzina Sofija, nes jai labai patinka dėmesys ir yra prilipusi prie manęs it bitė prie medaus. Bet visa tai smulkmenos, kurios pasitaiko visose šeimose, ir tikrai žinau, kad mūsų šeima buvo, yra ir bus laiminga‘‘, – visus taškus ant ,,i‘‘ sudeda Ugnė.
Daugiau apie tai - žurnale „Bzn start“
