Mano sieloje vietos depresijai nėra

Perskaičiau mamytės ELENYTĖS pamąstymus "Pavasarinė depresija" ir nusprendžiau papasakoti apie savo nedraugystę su depresija.

Galima atrasti daug priežasčių, kad pulčiau į depresiją, bet NETURIU TEISĖS to daryti dėl savo vaikučių.

Turiu dukrytę Andrėją (7 m.) ir sūnelį Jovydą (6,5 mėn.). Jais be galo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Jie - mano didžiausias turtas ir laimė. Jeigu aš būsiu nuo pat ryto paniurusi ir pikta, nuo to mano vaikučiai tikrai laimingesni nebus, o jei jie nelaimingi, tai ir aš nebūsiu laiminga.

Džiaugiuosi, kad jie yra sveiki ir žvalūs, man jų šypsenos net paniurusią dieną šviečia skaisčiau už šimtą ryškių saulių.

Daugelį žmonių depresijos puola skirtingais metų laikais. Žiemą šalta, vasarą karšta, rudenį lyja lietus, šlapia, o pavasarį tirpsta sniegas, purvynai ir šiukšlės visur.

Na o aš metų laikuose stengiuosi atrasti kuo daugiau pliusų, o ne minusų.

Žiemą smagu, kai yra daug sniego. Jame galima smagiai padūkti, pasivolioti, senį besmegenį ar kokia tvirtovę su vaikais pastatyti, smagu su rogutėm nuo kalno su vėjeliu nučiuožti.

Ypač žiemą man labai patinka, kai šviečia saulutė ir tas baltas sniegas taip gražiai blizga ir čeža po kojomis. Tada jaučiuosi kaip kokioje stebuklingoje pasakoje atsidūrusi.

Pavasarį gamta bunda iš po žiemos miego. Smagu stebėti žaliuojančią žolytę, besistiebiantį daigelį, besiskleidžiantį pumpurėlį, parskrendančius paukščius.

Labai patinka, kai ryte dar miegu, o už lango koks paukščiukas čiulba ir budina mane. Tada savo širdyje jaučiu tikrą pavasarį.

Vasara... Daugelis skundžiasi, kad karšta, tvanku, nėra kuo kvėpuoti ir t.t. Bet juk tos vasarėlės pas mus toookios trumpos, tad džiaukimės jomis, kol galime.

Juk kai oras geras, galima tiek daug pramogų prisigalvoti. Vasarą mes dažnai važiuojame į kaimą papramogauti, ar kur nors į gamtą prie kokio vandens telkinuko pasipliuškent ir t.t. Vasarą mūsų namai dažnai lieka tušti.

Na, o ruduo mane žavi savo nuostabiu peizažu. Kaip man gražiai atrodo miškas iš tolo, nusidažęs oranžine - raudona spalva. Galėčiau ilgai žiūrėti ir grožėtis.

Smagu stebėti, važiuojant pro kokį kaimą, žmones, kurie darbuojasi laukuose ir džiaugiasi nuimamu derliumi.

Taip pat noriu paminėti labai aktualią tema šiuo metu, kuri tikrai daug žmonių pastūmėjo depresijos link - "begėdė" KRIZĖ. Mūsų šeimą ši nelaboji taip pat aplankė, vyras neteko darbo, o kadangi miestelis mūsų nedidukas, darbą susirast labai sunku, kur tik eina, ten atsitrenkia lyg į sieną.

Tad šiuo metu gyvename iš mano pajamų, kurias gaunu iš SODROS už motinystės atostogas. 3/4 tų pajamų atiduodam mokesčiams, o 1/4 lieka pragyvenimui. Patikėkite, lieka tikrai nedaug, bet vis tiek džiaugiamės, kad ir tiek turime.

Stengiuosi nenusiminti ir guodžiu save tuo, kad kitiems žmonėms yra dar blogiau, neturi darbų, o dar ir įvairiems bankams dideles sumas skolingi. Bandau prie šeimos biudžeto savo talentu prisidurti, kam nors ką nors numezgu ar nuneriu.

Kaip sakoma liaudyje "jei Dievas uždaro duris, tada atidaro langą". Tad nenuleidžiame rankų ir tikrai tas langas atsidarys.

Apibendrindama noriu pasakyti, išmokime įvertinti tai, ką turime ir tuo džiaugtis, juk gyvename tik vieną kartą, to paties gyvenimo niekas neleis pakartoti iš naujo.

Ginkim šalin pyktį, liūdesį ir apmaudą ir tikrai tada ta depresija jus aplenks.

Mamytės, kuo daugiau šypsokimės, nes viskas grįžta šimteriopai daugiau.