Mano meilės istorija arba kas pasikeitė per 24 metus

Pradėsiu nuo to, kad jau 24 metus esame kartu ir jei tektų gyventi gyvenimą iš naujo - nekeisčiau nė vienos dienos.

Džiaugiuosi, kad pieš daug metų tėvai pakeitė butą, kad būdama vos 10 metų (per Velykas) išėjau į kiemą ieškotis naujų draugų, kad nešina savo margučiais įlipau būtent į tą smėlio dėžę, kurioje buvo nemažas būrys vaikų ir, kad tame būryje vaikų žaidė ir tas šviesiaplaukis berniukas, mėlynom akim, languotais marškinėliais ir šviesiomis kelnėmis.... Tos akimirkos nepamiršiu niekada.

Esu laiminga, kad kieme gyvenantys vaikai buvo labai draugiški - visi kartu eidavome į mokyklą (berniukai ir mergaitės), kartu griždavome po pamokų, kartu žaisdavome, kartu džiaugėmės, kartu liūdėjom, kartu užaugom ir tapome jaunuoliais....

Visus tuos metus buvome geri draugai ir visus tuos metus stebėjau savo sutiktą berniuką ir slapčia tikėjausi, kad ir jis mane mato.

Kai man buvo 15 metų, po vasaros atostogų ir vėl visi susitikome, dalinomės patirtais įspūdžiais, visi džiaugėmės, kad galėsime būti drauge, kad gyvenimas eis įprasta vaga - mokykla, namai, kiemas ir tik visi kartu, neišskiriama kompanija kaip ir iki tol.

Diena po dienos jaučiau, kaip viskas kinta: kad vienas kitą stebime, kad susitikus žvilgsniams laikas sutoja... Jaučiau, kaip tais momentais iš laimės širdis nusirita į kulnus, kaip pradeda trūkti oro, kaip pilve "plazdena drugeliai", kai aplinkui viskas nublanksta ir nieko nebelieka - tik jis ir aš...

Taigi, buvau devintame danguje, kai išgirdau lemtingą žodį "draugaukim".

Netvėriau džiaugsmu ir degiau iš laimės, kai po trijų draugystės metų, atšokome vestuves, o dar po dvejų metų ant rankų sūpavome savo pirmagimę dukrytę, kuriai jau 15 metų, kad šiuo metu ant rankų sūpuoju mūsų 2 mėn. mažąjį angelėlį, pūstažandį sūnelį.

Kad kiekvienas rytas - tai ne šiaip nauja diena, bet dar viena diena su mano vaikystės meile, su pačiu mieliausiu ir nuostabiausiu žmogumi, kurį ir šiandien bebrotiškai myliu, kurio pasiilgstu jau tą pačią akimirką, kai tik jis išeina pro duris, kuris nė akimirkai neleido suabejoti, kad esu pati geriausia, gražiausia ir tobuliausia visame pasaulyje, kad kiekvieną dieną jaučiau jo meilę ir rūpestį, kad jo prisilietimai vis dar sukelia "drugelių plazdenimą" pilve, kad jo žvilgsnis vis dar toks pats ir kupinas meilės... 

Kasdien dėkoju likimui, kad sutikau jį smėlio dėžėje, kad gyvenu su juo, kad galiu jį mylėti ir esu mylima, kad turime du nuostabius vaikus, kad kasdien girdžiu jo kartojamus žodžius "aš tave myliu" ir, kad niekas nepasikeitė per tuos 24 metus.....