Mano mažasis stebuklėlis: vos nepadariau didžiausios gyvenimo klaidos

Mes savo leliuko neplanavome, tad sužinojusi, kad laukiuosi, apėmė panika. Tam tiesiog buvo netinkamas laikas: tėvelis neturėjo darbo, o ir aš pati gaudavau mažą algą, be to gyvenome name, kuriame net nebuvo normalių sąlygų.

Prisipažinsiu, buvo kilę įvairiausių minčių, galvojau netgi apie abortą. Bet tiesiog neišdrįsau. Negalėjau nužudyti savo pačios leliuko, to mažo dievo siįsto angelėlio. Taigi vaikutis pasibeldė į šį pasaulį 2009 m. lapkričio 19 dieną. Net nemoku apsakyti, kokia tada buvau laiminga.

Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo akimirka. Keikiau save už tas dienas, kai galvojau, kad man vaikas tik trukdys. Žiūrėjau į savo mažylę ir galvojau, ar ji suprato, kad iš pat pradžių nebuvo laukiama.

Ir taip pykau ant savęs, taip pykau.. Bet dabar viskas pasikeitė. Be galo myliu savo mažąją Dianutę ir džiaugiuosi, kad tada nepadariau tos klaidos. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, kai laikau ją glėbyje.

Kiekvienas nors ir mažas jos pasiekimas man yra be galo svarbus. Mums jau beveik 5 mėnesiukai. Per tą laiką nei karto nesigailėjau savo sprendimo gimdyti.

Juk kaip malonu pabusti ryte ir pamatyti savo leliuko šypsenėlę, girdėti tą švelnų, tyrą ir iš visos širdutės sklindantį vaikišką juoką. Malonu jausti, kai ji savo dar gležnais pirštukais suspaudžia tavo ranką, kaip džiaugiasi mamytės buvimu šalia.

Mums kiekviena diena kaip šventė. Jau bandome sėstis, mažoji įsikimba savo pirštukais į mano ranką ir keldama kojytes riečiasi.

Aišku, ne visada pavyksta, bet matant kaip tas mažas kūdikėlis stengiasi, norisi ir pačiai stengtis dėl jos ir viską daryti jos labui.

Taigi tikrai labai džiaugiuosi, kad turiu savo mažąjį stebuklėlį, kuris į mano gyvenimą atnešė pilnatvę ir suvokimą, koks is tiesų gražus gyvenimas!