Bet šį kartą aš ne apie tai. O apie tai, kad mano išpuoselėtas, išglamonėtas mažylis nuo pirmadienio iškeliauja į darželį. Kad žinotumėte, kaip man baisu! Klausite ko? O gi visko...
Pradedant, kaip jis taip anksti atsikėlęs sulauks pietų miego ir kaip apskritai jis užmigs be mano rankų, be MAMOS RANKŲ... O jei verks, šauks vienumoje, niekas jo nepriglaus, nenuramins ir mažą širdelę spaus spaus :(.
Aš ne paranojikė, bet šį kartą bijau paniškai. Toks jausmas, kad sunkiau bus ne mano mėgstančiam bendrauti Augustinui, o man...
Atrodė šis ateinantis pirmadienis taip toli, o va jau - po šio savaitgalio. Ir kaip man nusiraminti? Kaip susitvarkyti su tuo, kad mano angelėlis jau greitai sulauks pusantrų metukų. Bet ar tas svarbu? Nemanau... Ar vaikui vieneri ar dveji ar treji, ''išsiskyrimas'' kad ir dienai yra be galo skausmingas...
Tik nemanykite, kad kraustausi iš proto, ar geriu raminamus, ne, man to neprireikė ir neprireiks, bet tiesiog norėjau išlieti savo mintis ir emocijas. Kas kitas gali mane geriau suprasti ir išklausyti, jei ne jūs, mielosios mamytės.
Sunku, man sunku ir taip liūdna, kad taip greitai baigia išaušti ši diena. Žinau, kad tame yra daug ir pliusų, bet kol kas blaiviai negaliu jų matyti, įvertinti, nes taip sunku savo meškutį atiduoti į kitas rankas. Meldžiu, kad tos rankos nebūtų ledinės ir šaltos...
Sėkmės, MANO AUGUSTINAI...
P.S. Nuo šiol visada brukštelsiu keletą sakinių apie mažojo pasiekimus, atradimus ir nuotykius vaikų darželyje. Tikiuosi šis svarbus jo gyvenimo etapas - tik į naudą.
Mama Sigita (regina)
Nuo MK: Viskas bus gerai :) visi vaikučiai tą etapą perėjo. Gal tikrai sunkiau pačioms mamoms nei mažyliams. Oi lauksime lauksime įspūdžių, kaip jam sekėsi.
Sėkmės Sigita, tiek Augučiui, tiek tau.
sekmes ir istvermes ..
butent divka...
Aš labiausiai pergyvenu, kad su darželiu neprasidėtų ligos.
ciu uz daug protingu zodziu....
vaikui sunku, mamai dar sunkiau, bet viskas yra iveikiama. is pradziu galvojau, kaip mano mazius isbus darzelyje, juk jis visur su manim. vargome, tikrai buvo sunku, bet pamazu judam i prieki. pirma savaite buvom kartu, mamos laiko leido kartu, iki pietu. sekancia savaite jis budavo vienas tik iki pietu. aukletojos sake, vaikas nori namu, mamos, mes negalim jo traumuoti. po triju savaiciu pabandem palikti miegeliui, bet perspejo, kad gali tekti pasiimti anksciau. nesiivaizdavau, kaip jis miegos, bet jam patiko, mielai miega ir ilgiausiai is visu. po beveik dvieju menesiu pasake, kad mano vaikas adaptavosi, per diena gerai jauciasi. dabar jis gali isbuti visa diena, tik ryte sunku pabusti ir iseiti is namu, visada verkiam, bet sia savaite, nuejes i darzeli, mane palikdavo rubineje, o pats be asaru eidavo pas aukletojas. o vaiko pasiekimai, tobulejimas labai matosi, daug jie ten ismoksta ir namuose kartoja, jei mes kazka praleidziame, jis pats sako, kad reikia to ir to, smagu, dabar jau is dziausmo norisi verkti, o ne is skausmo kaip pradzioje😀
siga,o db kaip smagu! 😀 ryte iseinant i darziuka pribega,pabuciuoja sako iki vakariuko mamyte!sirdis apsala 😀 jau moka eilerasti mano batai buvo du ir dainuoja du gaideliai,ir tik po 1.5men darziuke!nurimk,sigut.pamatysi kiek daug privalumu darzelis duoda! 😀 ir kiek dziaugsmo atnes jum visiem trim.
viskas bus gerai.visos aukletojos sako,kad 1-1.5m vaikai zymiai greiciau pritampa darzely,nei 2m ir tai tikra tiesa.mes jau 1.5men keliaujam i darzeli,oi verkiau visa pirma savaite.minciu milijonas,bendradarbiu klausimai...maniau nepakelsiu viso to.daug palaike vyras ir mama.
sėkmės, Sigita, naujame gyvenimo etape 😉
Sveikom mamytės... Ech, pažystamas man tas jausmas.... Tegaliu tik paguosti ir pasakyti,apsišarvuokite kantrybe... Mano 2 metų dukrytė jau antra savaitė keliauja į darželį... Tiesiog man rodos,kad aš daugiau pergyvenu negu vaikutis.. Vis galvoji, ar neverkia, ar nešaukia mamyte... Oi, visokių minčių... Pirmą savaitę buvo labai sunku.... Iš streso mano mažylė net į kelnytes buvo pradėjus daryti... Na, čia tik pirmą savaitę, taip buvo, o paskui viskas susitvarkė. Verkdavau ir aš ☹ nes nepaleisdavo manęs apsikabindavo, ir verkdavo.... Labai gaila vaiko buvo... Na, o antrą savaitę jau šiek tiek lengviau,tik išssikyrimas būna sunkus.. Verkia kol atiduodu, duris uždarau paklausau,kol nebeverkia tada ramiai išeiti galiu.. 1 minutė ir nusiramina mano angelėlis ir žaidžia ir viskas tvarkoj. Tik jau, kai paavalgo pietukus, ir pamato kitas mamytes, kurios pasiima savo vaikučius, tada ji visiems išaiskina,kad ateis mama ir eisim į lauką... Neįsivaizduoju,kaip reikės palikti miegučiui.. ☹ Ir dabar tik mamyte, šaukia.. Mamytė nei žingsnio niekur negali... Net su tėveliu nebedraugauja,o anksčiau, kol nėjom į darželį, taip nebūdavo, net mamos nereikėdavo.... Taigi mamytės aš ir dabar perrgyvenu, ir neramu,kai nematai namuose savo brangenybės.. Aš stresuoju taip pat,kaip ir ji... Auklėtojos pataria taip nestresuoti, nes vaikas jaučia, , nes vaikelis tai labai jaučia... Tada būna sunkiau abiems...
oij zinau ta jausmeli, savo didyji i darzeli leidau jau 1.6m oij kaip sunku buvo, bet vaikui patiko! laukdavu tos valandos kada tik galesiu pasiimt..begte atrodo nubegdavau😃
visai sumprantamos emocijos ir jusmai, as taip pat l.bijau sito etapo.