Gal mano žindymo istorija niekuo neišsiskirianti, tačiau kas nors atras panašių momentų ir savo patirtyje.
Gal pamatys, kad ne viskas taip baisu, kaip atrodo, kad visi sunkumai yra įveikiami, kad galutinis rezultatas yra TOKS NUOSTABUS, kad verta kovoti iki galo!
Pradėsiu nuo to, kad su žindymu susidūriau dar studijų laikais. Baiginėdama VU medicinos fakultetą diplominio darbo tema buvo kaip tik susijusi su žindymu. Išstudijavau aibę literatūros ir lietuvių, ir užsienio autorių. Vėliau, nėštumo metu, nutariau lankyti ir žindymo kursus (labiau dėl vyro, nei dėl savęs). Jaučiausi tokia pasitikinti savimi, kad viską pagaliau žinau, belieka tik įrodyti savo žinias praktikoj. Kur gi ne...
Atnešė pagaliau į palatą mano ilgai lauktą aukselį. Stipriai jį apkabinau, nebenorėdama niekad jo paleist. Pirmas dalykas, ką padariau - pridėjau prie krūties. Nors palatos kaimynė nustebo - "Juk pieno dar neturi". Bet priešpienio nauda nediskutuotina. O ir noras žindyti buvo toks stiprus, psichologiškai labai pastūmėjo mane pradėti žindyti.
Sūnelis leido prie krūties nemažai laiko. Kol galiausiai po pusdienio, praleisto palatoj, jau turėjau pabąlusias sritis speneliuose. Akušerė užtikrino, kad "viskas normoje". O namo grįžau su atviromis žaizdomis. Štai tau ir žinių bagažas... iki gyvo kaulo atsibodę taisyklingo pridėjimo vaizdai iš universiteto ir visokių kursų.
Aš iki šiol esu tikra, kad techniškai vaikelis buvo pridėtas taisyklingai. Ginčysiuos iki pamėlynavimo. Juk niekas nepasikeitė nuo to laiko, žindau taip pat. O, prisipažinus, ir bele kaip. Bet nuo to laiko speneliai NIEKAD nebebuvo nugraužti. Kodėl tas nesikartojo - nežinau. Padariau prielaidą, kad įtakos galėjo turėti naujagimio burnytės anatomijos ypatumai.
O mes su vyru desperatiškai žiūrinėjome filmukus, nuotraukas, kaip vaikelis turi buti prie krūties... Viskas buvo gerai... Bet tas jausmas... kai sūnelis "įsisiurbia" į spenelį... kai norisi staugt, įsispirus į kojugalį...
Praėjo sunki pirmoji savaitė. Žaizdelės sugijo. Kaip ir bet kurios kitos žaizdos. Jokių pientraukių. Jokių tepalų ir kompresų. Tik žindymas. MAN TAI PAVYKO!!!
Dabar sūneliui metukai ir 2 mėnesiai. Tiek laiko mes sėkmingai geriame mamytės pienuką. Kai įvedinėjau papildomą maistelį - košytes virdavau irgi su savo pienuku. Tada man labai pagelbėjo įprotis kaupti savo pienuką. Nes žindymo metu gausiai tekėjo iš kitos krūties, o aš įdėdavau į liemenėlę spec. pieno surinkimo kaušelius. Visą dieną rinkdavau, vakare - į šaldymo kamerą.
O dabar vis dažniau susimąstau, kad neužilgo reikės nutraukti žindymą. Tiksliau, nedarysiu to per prievartą, bet tai nutiks anksčiau ar vėliau. Jaudinuosi ne dėl sūnelio. Galit užmėtyti pomidorais - bet dėl savęs. Nes iki šiol kaskart priglausdama sūnelį prie krūties... medituoju... :) Tai auksinės minutės...
O tam, kad viskas vyktų sklandžiai, jau prieš kurį laiką buvau parašiusi straipsniukus apie nujunkymą (reziume iš skaitytos medžiagos, ruošantis diplominio gynimui). Ir sau - pasitikėjimui įgyti, ir kitoms mamytėms, kurios abejoja, kaip neskaudžiai atsisveikinti su žindymu. Štai nuorodėlės:
http://www.mamyciuklubas.lt/klubas-nenusivylusios-namu-seimininkes/atjunkyti-negalima-palaukti-i-dalis
http://www.mamyciuklubas.lt/klubas-nenusivylusios-namu-seimininkes/atjunkyti-negalima-palaukti-ii-dalis
http://www.mamyciuklubas.lt/klubas-nenusivylusios-namu-seimininkes/atjunkyti-negalima-palaukti-iii-dalis
http://www.mamyciuklubas.lt/klubas-nenusivylusios-namu-seimininkes/atjunkyti-negalima-palaukti-iv-dalis
Linkiu visoms tikėti savo jėgomis. Tai to verta!!!
Mama Tatjana :)
Labai naudingos informacijos čia radau, ačiū, mamytės 😀
mažiukas atsisakė krūties pats, kai jam buvo 1 m 2 mėn..o tuo metu jis sirgo, todėl man buvo keista, kodėl jis neima krūties..kas čia jam nutiko?? jis tiesiog nusisukdavo ir viskas..paskui kai suvedžiau galus, supratau,kad tuo metu aš jau buvau pastojusi su mažyle..Tatjana, tu darei krūvą tyrimų, tai gal tau teko skaityt, kad kai mama pastoja, pasikeičia pienas ir vaikas gali atsisakyt krūties??? man rodos, kad jo atsisakymas būtent susijęs su pastojimu
dziugu, kad taip lengvai baigete 😀
tatka as jau nuo nauju metu(kai jam buvo 1m ir 2men) pradejau neduot dienos metu papulio,o naktim palikau,(nakti beja keldavosi 3-4kartus kad pavalgytu,tiksliau kad burnoj palaikytu papa),na ir taip gyvenom tuos pora menesiu....po to vakarais pries miega klausdavo vyras jo ar jam dar to reikia,ir viena diena jis pats atejo i lova ir pasake kad neis miegoti su manim 😀 labai nustebau,nuejo su vytru miegoti ir uzmigo,ismiegojo visa nakti neatsikeles,sekanti vakara vel tas pats......o trecia nakti jau atsikele paprasyti papo,bet nedaviau,pasupau glebyje ir uzmigo.....ir viskas tuom baigesi 😀
wasra, perskaiciau Tavo straipsni, idomi patirtis. 😀 o taip pat ir labai naudinga
Ir man aktuali si tema. Siuo metu vaikui beveik 1m ir 3men. Pagalvoju apie ta naturalu savaimini vaiko atsisakyma zisti. Nors nezinia, ar jis mums greitai ateis, nes vaikas dabar pats prasosi dienos metu kokius 3 k. o nakti taip pat dar gaunasi kokie 2 kartai. Uzmiegam tik su papuliu 😀
Inetaa, o gal galetum truputi placiau papasakoti, kai vyko tas atsisakymas? Pati nerimauju kaip tai buna, juk neuzilgo ir mum tai sviecia 😀
Siaip is tikruju ir pati abejociau, kur vaikas atsisake, o kur neima kruties del kitu problemu. Bet manyciau, kol vaikelis negauna pilnavercio maisto (suaugusiuju stalo, pilno raciono), butu tikrai tik i nauda papildyti raciona mamos pienuku. Juk tikrai ne siaip sau PSO rekomenduoja iki pusantru metuku maitint... As tavo vietoje irgi gudrauciau 😀
Na man kaip nepatyrusiai įdomu kokį elgesį jau traktuoti kaip "atsisakymą" ,o kokį kaip "streiką"?
egle mums ir visko buvo 😉 bet ismaitinau 1m ir 4men.,po to pats atsisake 😀
Ech, skaitau ir baltai pavydžiu. O mums tai prasidėjo problemos greičiausiai tuo metu kai sūneliui vienu metu pradėjo dygti 4 dantys buvo 8,5 men dienos metu pavykdavo pamaitinti tik didelių pastangų dėka, vakare ir naktį viskas būdavo vėl gerai. O dabar nuo 10,5 men vel kažkoks streikas tik, kad dienomis maitinti jau beveik neįmanoma, o ir naktį jau mažiau kartų keliasi. Ir kai paklausau kitų istorijų, kad "maniškis atsisakė kai tiesiog nusisuko vieną kartą ir nebemaitinau", tai galvoju jei būčiau nuleidusi rankas tai jau greičiausiai nuo kokių 9 mėn., būčiau nebemaitinusi. Dabar dar gudrauju, laukiu kol pradės snausti arba iškart po miego ir dar daugeliu atvejų pavyksta, bet kaip norėčiau to įprasto žindymo kai vaikutis pats rodo norą žįsti, juk taip svajojau maitinti kuo ilgiau.
saunus pasakojimas 😀 mano sunus pats atsisake krutines,turbut paciai daugiau streso buvo negu jam 😀 biski pastresavau bet po to savaime viskas praejo 😀 buvom laimingi tiek as tiek jis 😀