Kartais tėvai sako: „Nepirksiu lėlių, kokia iš jų nauda, štai dėlionė ar koks kitas lavinamasis žaidimas - kas kita...“ Tačiau ar iš tikrųjų yra taip?
Lėlės domina nuo pirmųjų dienų
„Vos išmokusi vaikščioti Goda dovanų pirmojo gimtadienio proga gavo lėlę. Tai mergaitei prilygo stebuklui – nuo tada ji su ja kėlėsi ir ėjo miegoti. Guldydavosi į savo lovą, o valgant sodindavo šalia savęs“ – pasakoja mažylės mama Ieva. Iš tiesų, lėlės nėra jau toks bevertis žaislas, kaip gali pasirodyti kai kuriems tėveliams. Bet koks žaislas vaikui yra saviraiškos priemonė, savitas jo išgyvenimų atspindys. Ir lėlės tam puikiai tinka.
Moko pažinti pasaulį
„Godute, parodyk, kur yra nosytė“ – prašo mama. „O ausytės?“ „O kur lėlytės rankos?“ Ir mergaitė sekundę pasvarsčiusi rodo, ko paprašyta. Taip vaikas mokosi pažinti pasaulį, ir panašūs žaidimai su lėlyte padeda jam greičiau suprasti, kas yra žmogaus kūnas, kokias funkcijas jis atlieka. Todėl lėles išradingos mamos pasitelkia į pagalbą mokydamos vaikučius atlikti reikalus į naktipuodį, mokydamos valgyti ir pan.
„Valgyk, sakau, neprieštarauk“
Mūsų pašnekovės dukrytė dar nekalba, tačiau vėliau, paaugus, vaikai, žaisdami su lėlėmis, į savo žaidimą sudeda visą savo gyvenimiškąją patirtį. Turbūt girdėjote panašių anekdotinių situacijų, kai vaikų darželyje dvi mergaitės, žaisdamos su lėlėmis, kalbasi: „Tu ką gersi? Kavą? Aš – šampano“ arba „Valgyk sakau, neprieštarauk, o tai paimsiu diržą“. Mergaitės į savo žaidimus perkelia tai, ką matę ir girdėję savo namuose, lėlės dažnai tampa personažais, kurie kalba vaikų lūpomis.
Proga išsakyti jausmus
Lėlytė, gyvenanti jūsų namuose, gali tapti puikiu pagalbininku pasikalbėti su vaiku apie jo jausmus. Vaikams (o ir suaugusiesiems) sunku kalbėti apie savo jausmus, todėl visai gali būti, kad lėlei vaikas savo jausmus išsako drąsiau nei suaugusiam žmogui. Kai vaikai žaidžia su lėlėmis, suaugusysis gali įsilieti į žaidimą ir paklausti vaiko: kaip jis gyvena, kaip jam sekasi, kokia jo nuotaika, kodėl jis juokiasi, liūdi ar džiaugiasi.
Kartais vaikų net nereikia klausinėti, užtenka klausytis: vaikas žaisdamas kalba su savimi komentuodamas žaidimą, padrąsindamas žaislus arba, priešingai, juos „pabausdamas“. Gali būti, kad įsiklausę į savo vaiką išgirsite įdomių dalykų.
aš irgi labai ilgai žaidžiau su lėlėm, bet kad turbūt anų laikų mergaitės visos ilgai žaidėm 😉 ir laiptinėj namus, palapines statydavom, ir lauke ant dekiuko..na šiuolaikinės panelės dažniau gyvas "lėles" anksti čiūčiuoja
mano paneles tai jau nebezaidzia su lelemis,bet turim namuose leliu,tai jos kartais maziukui labai patinka 😉
oi as taip pat ir su lelem pamenu laiptinej penktam aukste zaizdavau beveik iki 14metu 😀 o va siuolaikines mergaites jau 10ties metu i pasimatymus eina 😀
ir as ilgai zaidziau...visos buvo naudojamos pagal paskirti..ir apkirpdavau,ir vystydavau,ir laistus leisdavau..dar mano sunus su viena zaide...
pritariu, kad lėlės reikalingos, bet kažkodėl mano dukrai labai jų nereikėjo, vieną tokią mandresnę verkiančią turėjo ir tai neilgai su ja žaidė iki mokyklos turbūt, aš pati dar 14 metų su vaikišku vežimu ir lėlėmis žaizdavau, o šiuolaikinėms panelėms paduok lėlę 14 metų 😃