Laiškas nužgimusiam mūsų kūdikėliui

Sveikas, mūsų laukiamas ir būsimas kūdikėli... Rašau tau šį laišką, kad išsivaduočiau iš tų kasdieniškų ilgų  laukimo minčių.

Tą dieną, kai su tavo tėveliu sukūrėme šeimą, net nebūtume pagalvoję, kad tavęs reikės laukti taip ilgai. Kodėl tu pas mus vis dar neateini? Tu mums būtum neįkainojamai brangus. Mažulėli mūsų, aš taip norėčiau tave pajausti savo įsčiose, pajausti tavo mažutės širdelės plakimą, pirmuosius spyrius.

Kiekvieną vakarą tau sekčiau pasakas ir dainuočiau gražiausias lopšines, o tavo tėtis glostytų vis apvalėjantį ir didėjantį mano pilvuką. Deja, kol kas mes su tavimi susitinkame tik mano sapnuose. O jie būna tokie tikroviški, kai pabundi norisi vėl nugrimzti į tą stebuklingą sapnų pasaulį.

Nes kol kas tik ten su tavimi galiu susitikti, glostyti tavo švelnią odelę, supti ant savo rankų, nubraukti tą nekaltą skaidrią tavo ašarėlę. Brangiausias kūdikėli mūsų, aš kiekvieno rugpjūčio naktimis stebiu danguje krintančias žvaigždes.

O krintanti žvaigždė pildo norus. Ir štai staiga skrieja per nakties padangę žvaigždutė.... bet... bet, kol ištariu tuos neįkainojamus žodžius ,,noriu kūdikelio'', žvaigždė užgęsta ir pranyksta naktinio dangaus skliaute.

Tada pykstu ant savęs, kodėl negalėjau ištarti tų žodžių dar greičiau, juk noras toks didelis. O gal tai reiškia, kad tu pas mus niekada taip ir neateisi??? Ne, neištverciau to, turiu vyti tas mintis šalin, žinau - tu ateisi, tikrai ateisi...

Suteiksi mums džiaugsmo savo krykštavimu, pirmu ištartu žodeliu MAMA. Leisi priglausti savo mažą ir gležną kūnelį prie manos krūtinės.... Mūsų mylimas, būsimas kūdikėli, aš pažadu tau, kad kovosiu ir nenuleisiu rankų, kad tau padėčiau ateiti ir išvysti šį nuostabų pasaulį, nes tas noras daug stipresnis už tą metų laukimo kančią...

                                 Su meile, tavęs laukiantys mamytė ir tėvelis...