Laiškas į ateitį...

Mielieji mano vaikučiai...Esu tik vartai, pro kuriuos Jūs atėjote į šį pasaulį, esu tik tam, kad palydėčiau Jus iki tam tikros kelio atkarpos, nuo kurios Jūs patys turėsite keliauti. O aš pavirsiu laukimu...

Ach, mažieji mano saulės zuikučiai, kaip norėčiau, kad ta saulė ir žmonės, gyvenantys po ja, Jūsų niekada nenudegintų. Kad Jūsų sparnai niekada neužkliūtų už šaltų ir sukietėjusių širdžių. Kad Jūsų ašaros tekėtų tik iš laimės ir džiaugsmo.

Ausis pasiektų tik meilės ir švelnumo kupini žodžiai. Kad niekada nesužeistų melas, pavydas, išdavystės...

Kiekvieną dieną mintyse piešiu Jums gražią rytdieną. Bet, atleiskite, nuo tikrovės apsaugoti Jūsų negaliu. Tai būtų neteisinga. Negaliu Jūsų laikyti sau, nes Jūs atėjote gyventi...O gyvenimas nėra vienspalvis, todėl negaliu Jūsų mokyti matyti tik vieną ir tik gražiąją jo pusę. Sudegtumėt lyg plaštakės liepsnoje, mano drugeliai...

Eikite per gyvenimą ir imkite viską, ką jis Jums duos. Nebijokite išgerti ir karčią taurę - tai neišvengiama. Vaikai mano, išmokite atleisti ir Jūsų sielose apsigyvens ramybė. Niekada, niekada nesiliaukite tikėti tuo, kuris Jus pakvietė gyvenimui, Jis lydi visus Jūsų žingsnius. Niekada nevėlu į Jį atsigręžti, kad ir kaip toli ir ne tuo keliu būtumėt nuėję.

Džiaugsmeliai mano, o dabar Jūs dar tokie maži, tarytum pirmi daigeliai iš po žemės prasikalę, taip reikalingi šilumos. Lyg pirmieji saulės spindulėliai glostote man širdį.

Laiminga esu, kad Jūsų dėka galiu įprasminti save. Niekada negalvojau, kad galima šitaip mylėti. Šitą meilę Jums aš saugosiu visą gyvenimą, kad žinotumėte, kur Jūsų namai...

Su meile, mama...

Mamos ir/ar tėčio laiškas savo nuostabiausiam turtui-vaikui