LABAS, mano Gerarduk,

Rašau šį laiškelį, nes noriu tau padėkoti, jog esi mūsų gyvenime…Kad šypsena, kurią man dovanoji, yra kaip stebuklas…Kai prieš trejus metus mes sugalvojome tau vardą, nesitikėjome, jog reikės tiek laukti, kol tu pas mus ateisi..

Mamos ir/ar tėčio laiškas savo nuostabiausiam turtui-vaikui

Gydytojų konsultacijos, bemiegės naktys ir ašarų lietus…Kai jau tave nešiojau po širdele, vis dar netikėjau, juk gydytojai sakė neįmanoma…O  tu atėjai, tu atėjai ir mano ašaros virto juoku, ir mano pirštai prilipo prie pilvelio.

Nors tu buvai tik kruopelė po širdele, aš jau planavau mūsų didįjį pasimatymą….Atrodė, kad tie 9 mėnesiai laukimo - tik vienas malonumas, bet visi išbandymai mums tik prasidėjo..Tą nelemtą 5 savaitėlę mes atsigulėm į ligoninę, pamenu, kai tavo tėtis verkė, o aš sakiau, jei tavęs nebus - nebus ir manęs.

Nenorėjau likti viena, nenorėjau likti be savo kruopelės pilvelyje, nenorėjau vėl kęsti kančias…Maldavau tavęs neišeiti ir maldavau pasilikti, juk taip tavęs laukėm. Tris metus apie tave svajojom, tave mintyse susikūrėme nuo plaukelių iki mažųjų kojos pirštelių.

Tu buvai mūsų tikėjimas gyvenimu, tikėjimas, jog mes turėsime dėl ko gyventi ir ką po savęs palikti.

Nors tu buvai tik mažytė kruopelė, bet sugebėjai išgirsti mano ašaras ir maldas. Ačiū tau, kad pasilikai, kad augai manyje ir padovanojai tokių puikių pasispardymų. Ačiū, kad suteikei šansą mūsų pasimatymui įvykti…Ar pameni tą birželio vakarą, kai sedėjom abu vakare ant žolytės ir aš tau sakiau: Manau, kad atėjo laikas, bet tu nebijok, mums viskas bus gerai, šį kartą mes susitiksime ir niekuomet neišsiskirsime.

Nebus ašarų, bus tik juokas ir šilti bučiniai. Šį kartą mes nesergame, šį kartą mes susipažinsime ir liksime kartu amžinai.…Tu ir vėl manęs paklausei, nors ir turėjom gimti po dviejų savaitėlių, mano pokalbis tau patiko ir tu tik sulaukęs ankstaus ryto nusprendei ateiti į mūsų pasimatymą..

Kaip ir žadėjau, operacija praėjo greitai, pirmas bučinukas buvo su dideliu riksmu ir migla akyse. Nejaugi ir vėl, nejaugi nebus mūsų pasimatymo??? Šį kartą sunkumai užklupo mane, komplikacijos, gydytojų riksmai, beprotiški širdies dūžiai…

Bet man tai neberūpėjo…Aš mintyse regėjau tik tave, šis pirmas pasimatymas buvo toks trumpas, bet aš spėjau tave pabučiuoti…spėjau tave pamatyti…Tik negirdėjau verksmo, nieko negirdėjau…Noras išgirsti tavo verksmą neleido pasiduoti.

Kovoti dėl antro stebuklingojo pasimatymo reikėjo…Dievulis mūsų vėl pasigailėjo ir antras pasimatymas įvyko: tu buvai labai žavingas - juodi plaukai, didelė akelės ir tas nuostabusis klyksmas priverčiantis plakti ir mirštančią širdį…

Ačiū, Gerarduk, kad atėjai ir pasilikai. Ačiū, kad suteikei viltį gyventi…Ir nors mums iškyla sunkumų, aš žinau, kad mes abu juos įveiksim, juk mūsų gyvenimas ir kiekviena praleista dienelė kartu - Tai nesibaigiantis PASIMATYMAS…

O kasdienis klyksmas - nuostabiausias desertas :))))